Pagalba
3700
narių
6
organizacijos
Pagalba
Švedijos profesinė sąjunga: niekas iš dangaus nenukrito, viską padarėme patys
2014-06-30

Švedijos pareigūnų (paprastai vadinama policijos, tačiau ši sąvoka aprėpia ir kitas statutines tarnybas) profesinė sąjunga turi šimtametes tradicijas. Šiuo metu jai priklauso apie 95 proc. visų  pareigūnų – daugiau kaip dvidešimt tūkstančių narių.

Lietuvos profesinių sąjungų amžius dar vos iškopęs iš paauglystės ir, nors jau daug kas pasiekta ir toliau daroma, mūsų profesinių sąjungų lyderiams teko nemažai nustebti, pamačius, kokiomis sąlygomis dirba jų kolegos Švedijoje. „Iki šiol tik girdėjome apie jų veiklą, nes nuvykti į tokią šalį kaip Švedija – brangus malonumas. Bet pagaliau tai pavyko ir realiai, savo akimis, pamatėme, koks yra profesinių sąjungų vaidmuo. Žinoma, ir ten yra spręstinų dalykų, problemų, ypač kai kalbama apie finansavimą, tačiau požiūris ir sprendimo būdai yra visiškai kitokie“, - grįžęs iš Švedijos pasakojo NPPSS pirmininkas Vladimiras Banel. Į Stokholmą stažuotis vyko profesinių sąjungų delegacija – V. Banel, V. Bakas, Lietuvos policijos profesinės sąjungos pirmininkė Roma Katinienė, Vilniaus apskrities ikiteisminio tyrimo įstaigų profesinės sąjungos pirmininkas Vytautas Lamauskas – bei Vidaus reikalų ministerijos Sveikatos priežiūros tarnybos direktorės vyresnysis patarėjas Kęstutis Petrauskas ir Vilniaus teritorinės muitinės Statistikos analizės skyriaus viršininkė Virginija Julija Rubikaitė.

Tikriausiai neverta net priminti, kad Švedijos profesinė sąjunga yra iškovojusi ne tik didelį autoritetą, bet ir galimybę lygiomis teisėmis dalyvauti sprendžiant bet kokias problemas. Dar svarbiau, kas, deja, pas mus dar neišgyvendinta, ir kas – be kita ko – nustebino lietuvius: tai, kad politikai šioje srityje vietos beveik nepaliekama. Politikai į derybų tarp darbdavių bei profesinių sąjungų atstovaujamų darbuotojų procesus praktiškai nesikiša. Grubiai kalbant, jų reikalas pateikti finansinį pyragą, o jau kaip bus tas pyragas dalinamas – tik darbdavių bei darbuotojų atstovų reikalas. Yra, pavadinkime taip, darbdavių taryba, kuri, bendrai tardamasi su profesinių sąjungų atstovais, paskirsto gautąsias lėšas. „Mes derybose einame kol kas nuo apačios link viršūnių. Ir, atvirai kalbant, net nelabai žinome, kur eiti. Jei kreipiesi į premjerą, jis siunčia pas ministrą, kuris yra ne tik nepagaunamas, bet ir neturi, ar bent jau neišreiškia, jokios aiškios pozicijos. Jei bandome kreiptis į Seimo komitetus, ten irgi ilgai deramasi, aiškinamasi... Švedijoje to nėra, ten viskas paprasta. Pavyzdžiui, kai mes buvome atvykę, jau buvo deramasi dėl kitų metų biudžeto – ne taip, kaip pas mus, lapkritį, o jau dabar“, - sakė V. Banel.

Politikai visiškai nesikiša ir į tokį profesinėms sąjungoms ypač svarbų, prioritetinį, klausimą kaip kolektyvinių sutarčių sudarymas. Tai yra tik dviejų šalių – darbdavio ir profesinės sąjungos reikalas. Tuo tarpu, prisiminus, kaip nekompetentingai ir nekorektiškai Lietuvos vidaus reikalų ministerija neseniai bandė sužlugdyti, ar, mažų mažiausiai, užvilkinti iš esmės jau baigtas derybas dėl kolektyvinės sutarties su Policijos departamentu, Švedijoje tai būtų ne tik neįmanoma. Tokie veiksmai vadinamoje švediško modelio sistemoje būtų ne tik nesuprantami, bet ir visuotinai pasmerkti.

Profesinių sąjungų autoritetas šioje šalyje, kaip ir daugelyje jos kaimynių, yra visiškai neginčijamas. Kiekviename padalinyje yra profesinės sąjungos atstovas (beje, gaunantis atlyginimą iš biudžeto), su kuriuo reguliariai susitinka padalinio vadovas – pavyzdžiui, kartą per  savaitę. Tokio susitikimo metu aptariamos svarbiausios tuo metu iškilusios problemos. Tai reiškia, kad nėra diskutuojama kokiais nors globaliniais klausimais – finansavimo ir pan. – sprendžiama tai, kas tuo metu aktualu būtent šiame padalinyje. Tai, kad darbdaviai supranta, jog bendradarbiavimas yra naudingas abiem pusėms, rodo ir tai, kad su profesinių sąjungų pasiūlytais ar sprendimais yra itin skaitomasi. Tarkime, padalinyje dirbantis profsąjungos atstovas, net anaiptol ne profsąjungos lyderis, pastebėjęs, kad susidarė tokios darbo sąlygos, kai dirbti nebegalima, turi teisę padalinį tiesiog uždaryti. Padalinio veikla, pastarajam pareikalavus, paprastai nutraukiama be jokių ginčų.  Tie Vilniaus pareigūnai, kuriems yra tekę ne vienerius metus dirbti transformatorinės patalpose, turi žinoti, kad Švedijoje būtų užtekę paprasto profesinės sąjungos pareikalavimo ir jie būtų kaip mat iš ten iškeldinti.

„Darbdaviai tokiais klausimais niekuomet nesiginčija. Pasitaiko nebent pavieniai ir labai reti tokių ginčų atvejai. Įsigaliojusi tvirta nuostata: visiškai natūralu, kad policijai, kuri pati gina ir saugo visuomenę, sprendžia gyventojų problemas, gėda neigti savo aplinkoje iškilusią problemą. Ji tiesiog kuo skubiau sprendžiama“, - sakė V. Banel, pridūręs, kad būtent tokios pažiūros mums dar reikia išmokti.

Teismų procesai čia itin reti. Jau nekalbant apie tai, kad problemos įprastai sprendžiamos derybų keliu. Bet dar ir todėl, kad jei jau panašus atvejis, nors ir prieš gerą dešimtmetį, buvo nagrinėtas teisme ir yra teismo sprendimas, to nebereikia nagrinėti dar kartą. „Nėra tos biurokratijos: kur, kuriame punkte šitas parašyta, o gal šita situacija šiek tiek skiriasi nuo anos. Vadovaujamasi paprasta logika – tai jau išspręsta ir turi būti vykdoma“, - sakė V. Banel.

Profesinių sąjungų lyderiai Švedijoje dar kartą įsitikino, kad neteisūs yra tie, kurie neretai kaltina profesines sąjungas esą šios rūpinasi tik žemiausios grandies pareigūnais pamiršdamos kitus. Dažniausiai taip kalba tie, kurie patys nėra profesinių sąjungų nariai ir nesistengia veikti, imtis iniciatyvos ir atstovauti savo teises. Švedijoje tokių bambėjimų kažkodėl nesigirdi – gal todėl, kad didžioji dalis jų pareigūnų yra ne laukiantys, kol kas ką duos, o aktyviai veikiantys. Reikia pastebėti, kad  ilgametes profesinių sąjungų tradicijas turinčioje šalyje prioritetai yra tie patys: finansavimas, atlyginimų žemiausiajai pareigūnų grandžiai kėlimas ir, nors jiems tą darbą dirbti lengviau, tačiau nereikia manyti, kad ir mūsų kolegos nesusiduria su sunkumais.

V. Bakas, įdėjęs labai daug pastangų, kad ši stažuotė įvyktų, teigė, kad savo akimis įsitikino: labai daug ką galima nuveikti ir neturint papildomo finansavimo, o tiesiog kai yra noras bendrai spręsti problemas  „Švedija – gerovės valstybė, bet tos gerovės neprilijo iš dangaus. Švedai aktyviai dalyvauja profesinių sąjungų, visuomeninių organizacijų veikloje. Ten pabuvęs matai, kad į svarbiausių problemų sprendimą įsitraukia visi - nuo administracijos iki patrulio, netgi iki studento, kuris dar tik rengiasi tapti pareigūnu. Turime suprasti: nereikia viskuo kaltinti valdžios ar aukštesnių viršininkų, o imtis spręsti savo problemas. Gyvendamas Lietuvoje ir nuolat girdėdamas kaip kalbama: nieko neįmanoma padaryti, niekas nepavyks, galiu pasakyti – viskas įmanoma, reikia tik iniciatyvos ir darbo, juk savo gerovę taip pat galime sukurti tik mes patys. Tai įrodė mūsų kolegos“, - sakė V. Bakas.

NPPSS informacija

Tai pirmasis straipsnis apie vizitą į Švediją. Tolesniuose ketiname smulkiau papasakoti apie švedų profesinės sąjungos patirtį ir pasiekimus tokiose srityse kaip darbo sauga, socialinis dialogas ir kitas aktualias problemas.

Ar esate vienos iš NPPSS organizacijų narys?