Taigi, atrodo, kad krikščioniškoji tradicija, išreikšta paprastu teiginiu „tegu meta į mane akmenį tas, kuris nepadarė nuodėmės“, lieka kažkur anapus ekrano. Su viena išimtimi – Panevėžyje nuo girto pareigūno netinkamo elgesio žuvusio žmogaus artimuoju. Kurio balsas, bijau, kad liko gerokai užgožtas garsiau rėkiančių, geriau suprantančių tragediją ir labiau mokytų...

Vis dėlto nesinorėtų stengtis įžvelgti dėmes laidos dalyvių munduruose – telieka jos skalbykloms bei jų pačių sąžinei. Nes visų pirma kiekvienas iš mūsų – ir Seimo narys, ir policininkas, ir nevyriausybininkas – esame žmonės. Žmonės, išaugę iš tos pačios tautos, sukurti to paties mentaliteto ir išauklėti iš esmės vadovaujantis tomis pačiomis dorovės ir moralės normomis. Tad net ir kalbant apie girtų policininkų nuodėmes (jokiu būdu nesistengiant jų pateisinti), verta prisiminti blogąją statistiką: Pasaulio sveikatos organizacijos paskelbta „Pasaulio ataskaita apie alkoholio vartojimą ir sveikatą 2014“ parodė, kad Lietuva pagal alkoholio vartojimą yra TREČIOJI šalis pasaulyje (15,4 l grynojo alkoholio, tenkančio vienam vyresniam nei 15 metų žmogui). Jau pralenkėme net Rusiją ir tik šiek tiek nusileidžiame Moldovai ir Baltarusijai. Prie tokio suvartojimo dar pridėjus menką alkoholio vartojimo kultūrą, bendras tautos vaizdas tampa kraupus.

Pirmiausia būdami žmonėmis, ir tik vėliau – policininkais, pareigūnai yra mūsų pačių atspindys. Juk pati valstybė netgi formuoja nuostatas, kas galėtų ar turėtų tapti mūsų gynėju ir saugotoju. O nuostatos yra tokios: dėl nuolatinio pareigūnų trūkumo bei nekonkurencingo atlygio (netgi viduriniosios mūsų policijos vadovų grandies atlyginimai yra lygūs biudžeto deficitą bei krizę vis dar išgyvenančios Ispanijoje eilinių patrulių, vos tik pradėjusių darbą policijos sistemoje, atlygiui) policijos pareigūnais tampa bet kas, kas tik išreiškia tokį pageidavimą ir atitinka sveikatos reikalavimus. Tokia situacija lemia ir menką pareigūno profesijos prestižą. Juk kaip nurodė A.Kudabienė, daugelis mūsų užaugome girdėdami tik tokius policininkų epitetus - „mentas“, „agurkas“...

Laidoje niekas taip ir nepaminėjo, jog tokios visuomenės nuostatos policininkų atžvilgiu iš esmės ir lemia policijos sistemos uždarumą. Juk vargu, ar kas nors dar savo noru sutiktų būti taip viešai niekinamas, kartais netgi baudžiamas ar papildomai tikrinamas vien dėl to, jog pažeidėjas, kurio kaltė vėliau įrodoma (kaip ir toje istorijoje apie krūtimi maitinančią mamą, ilgiau nei reikia baustą policijos pareigūno), tiesiog tokiu būdu mėgina įtvirtinti savo tiesą, tegu ir neatitinkančią realybės.

„Saugios kaimynystės“ programa yra neatsiejama nuo policijos veiklos. Pats modelis reikalauja aktyvaus policininkų dalyvavimo bei bendruomenės veiklų moderavimo, tad ir „Saugios kaimynystės“ grupių asociacija jau sukaupė nemažai bendravimo ir bendradarbiavimo su policijos pareigūnais patirties. Negaliu drąsiai teigti, kad ta patirtis – tik teigiama. Dar neretai pareigūnams trūksta supratimo, gebėjimo ir noro padėti žmonėms, kartais – net ir kvalifikacijos. Tačiau aišku tik viena: kaip šauksi, taip ir atsilieps.

Mūsų kvietimas bendradarbiauti visuomet sulaukia atsako. Dirbame kartu, ieškome bendrų sprendimų ir galimybių. Ir kryptingai siekiame kurti saugią aplinką bei gyventi naujoje plotmėje. Kur policininkas – tai draugas ir patarėjas. Žmogus, kuris tiesiog labiau išmano kai kuriuos dalykus ir gali padėti. Ir kuriam galime padėti mes patys, nes nuo jo (o tai reiškia – ir nuo mūsų pačių) priklauso, ar mes gyvensime saugioje ir ramioje Lietuvoje.

Deja, tačiau ne visuomet ir policininkų kvietimas bendradarbiauti sulaukia tinkamo ir aktyvaus visuomenės atsako. O kai kurių žmonių manymu, tik policininkas ir privalo užtikrinti kiekvieno iš mūsų saugumą. Deja, tačiau net pačios turtingiausios pasaulio šalys neturi finansinių galimybių prie kiekvieno namo pastatyti po policininką, kuris ne tik gintų, bet ir atsakytų į daugybę su policijos veikla nesusijusių klausimų. Praktika rodo – ir klausimų apie ateivių intervencijas.

Bendraujant su žmonėmis įvairių susitikimų metu išryškėjo aiški nuostata: sąžiningi žmonės nori bendrauti su pareigūnais. Ir nesvarbu, kad abi šio bendravimo pusės dar turi išmokti viena kitos kalbą. Diskusija pradėta, ir nevertėtų jos griauti pasiruošimą į savivaldos rinkimus primenančiais grasinimais apie policininkus žudikus. Juk namų be dūmų nėra, o mėginantiems tuos dūmus išsklaidyti taip pat reikia pagalbos.

Tad iš tiesų, ar nevertėtų kiekvienam apsižiūrėti savo mundurą ir imtis tos veiklos, kurią geriausiai išmanome. Tuomet ir dainorėliai dainuos, o ne imsis operuoti visuomenės skaudulius, nes vargu, ar natos gali padėti giliau pažinti visuomeninius procesus, kurių studijoms Lietuvos ir užsienio universitetai skiria tikrai ne vienerius metus. O mes patys geriau girdėsime tuščio reitingų vaikymosi gožiamus paprastus žmones, kurie vis dar tiki, kad pareigūnai – ne tik alkoholikai.

Delfi informacija