Pagalba
Atrankos Lietuvos policijoje per keletą metų tapo kone tragedija
2016-10-25

Lietuvos policijos profesinės sąjungos pirmininkės Romos Katinienės komentaras

Siūlau spėti, kokius šansus laimėti prieš Evaldą Lašinską turi Harimantas Poškevičius.

Tik prieš tai keletas faktų.

H. Poškevičius – gerai žinomas Marijampolės policijos bendruomenei. Jis daugiau nei dvidešimt metų tarnauja policijoje, daugiau kaip dešimt – ėjo viršininko pavaduotojo pareigas. Per tarnybos laiką, atrodo, jokių ypatingai svarbių asmenų globos pareigūnas neužsitarnavo.  

E. Lašinsko didžiausias „pasiekimas“ ir privalumas – draugystė su dabartiniu generaliniu komisaru Linu Pernavu. Kalbant apie įgūdžius, jis nepasižymėjo gebėjimais spręsti konfliktines situacijas. Pavyzdžiui, viename Kauno AVPK padalinyje dėl prasto mikroklimato ir vadovo savivalės per gana trumpą laikotarpį vyko aktyvi darbuotojų kaita. E. Lašinskas pasiūlė palaukti, kol padalinyje, kuriame yra virš 40 pareigybių, beveik nebeliks darbuotojų ir nebebus kam dirbti, tuomet vadovas bus priverstas keistis. Organizacinė veikla taip pat sekėsi nekaip. E. Lašinskas buvo paskirtas vadovauti derybinei grupei dėl įstaigos kolektyvinės sutarties. Kauno AVPK – vienintelė policijos įstaiga Lietuvoje, kuriai nepavyko susiderėti pasirašyti sutarties.

Akivaizdu, kad ponui Lašinskui draugystė su L. Pernavu kylant karjeros laiptais, išties, neprošal. Po kelių mėnesių darbo Kauno AVPK vadovybė išskirtinai kreipėsi į Policijos departamentą dėl Lašinsko pareigybės kategorijos pakėlimo. Policijos departamentas tai padaryti sutiko, tačiau kelti kategoriją be priežasties lyg ir negražu. Todėl Kauno AVPK personalui buvo nurodyta į pareigybės aprašymą įtraukti kokią tai papildomą funkciją. Po „pakilimo pareigose“ pakilo ir pareigūno darbo užmokestis.

Nepamirškime ir fakto, kad E. Lašinskas, ko gero, vienintelis pareigūnas, esantis nerotuojamose pareigose. Matyt, dėl šios priežasties (na dar ir dėl to, kad gerai pažįsta L. Pernavą) jis tarnybiniu transportu važiuoja ne tik į laikinąją gyvenamąją vietą Mastaičiuose, Kauno r., bet ir kas savaitgalį lankosi namuose Utenoje.

O dabar grįžkime šiek tiek prie pačios atrankų sistemos.

Buvusio policijos generalinio komisaro Vizgirdo Telyčėno vadovavimo laikotarpiu buvo sukurta pavyzdinė atrankų į aukštesnes pareigas kultūra. Ne tvarka, kuri aiškiai reglamentuota, bet kultūra. Skaidrumas, viešumas ir lygiateisiškumas tiek vadovaujant V. Telyčėnui, tiek Sauliui Skverneliui buvo ne deklaracijos, o realus gyvenimas. Į apskričių policijos komisariatų, policijos komisariatų viršininkų pareigas pretenduodavo po kelis pretendentus, atrankos vykdavo po kelias valandas, vykdavo pokalbis, kurio metu buvo siekiama išsiaiškinti, kuris pretendentas yra pats geriausias. Į kai kurias pareigas pretenduodavo ne tik asmenys iš policijos sistemos, bet ir kitų teisėsaugos institucijų.

Gaila, bet sistema dabar jau kita. Pradėjus vadovauti L. Pernavui, pradėjo keistis ne tik atrankų tvarka, bet ir kultūra. Dažniausiai į komisariatų viršininko pareigas pretenduoja tik vienas arba du pretendentai. Jei du, dažniausiai iš anksto kone aišku, kuris pretendentas turi laimėti atranką, o kuris eina tik „dėl kompanijos“ (nes taip reglamentuota taisyklėse). Atrankos neužtrunka nė pusvalandžio. Jei anksčiau atrankos komisija buvo sudaroma iš 5-6 narių, dabar iš 10-12. Priežastį galima nuspėti – kad komisijos sudėtyje esantis profesinių sąjungų atstovas „nesumaišytų kortų“ išrenkant reikiamą asmenį.

Ar dar kam nors liko klausimų, kas laimės rytdienos atranką? Manau, Kauno AVPK pareigūnai gali atsikvėpti ir lietuviškai pasidžiaugti už marijampoliečius. Generalinio komisaro draugas toliau šoktels karjeros laipteliu.

LPPS informacija

Juliaus Kalinsko/15min nuotr.