Pagalba
Atviras pareigūno laiškas visuomenei ir politikams
2015-11-13

Mano ir mano kolegų kasdienybė nėra lengva. Tarnybos metu esu buvęs kartu su ką tik žuvusio vaiko tėvais. Plikomis rankomis grūmiausi su girtais ar nuo narkotikų apsvaigusiais jaunuoliais. Ne kartą sulaukiau aplinkoje nesiorientuojančius žmonės vien tam, kad jie nepadarytų didesnių nusikaltimų. Padėjau rasti namus pasiklydusiems. Dažnai buvau nenuspėjamų įvykių centre, kai nė nenumaniau, kas bus toliau. 

Kartą su kolegomis sustabdėme greitį smarkiai viršijusį automobilį, kurio vairuotojas mums pasakė, jog miršta jo vaikas. Pamatę, kad 4 metukų mergaitei prasidėjo priepuoliai, o jos temperatūra šoktelėjo virš 40 laipsnių, skubiai palydėjome juos į Trakų ligoninę. Pakeliui pažeidę visas įmanomas kelių eismo taisykles. Vėliau mergaitės močiutė sakė, kad mus pats dievulis tuomet ten siuntė.   

Prasižengusiems ne kartą kantriai įrodinėjau, kad man nesvarbu, ar jis yra teisėjas, advokatas, garbus politikas, žymus verslininkas, garsi žvaigždė ar kokius įtakingus draugus turi. Ilgai aiškinau, kad man neįdomu, kiek jis uždirbo praeitą mėnesį, nes aš neimu kyšių. Klausiausi nusižengėlių pamokymų, buvau jų ne kartą „atleistas“ iš darbo ar net „sodintas“ į kalėjimą. Girdėjau ne tik sau, bet ir mano šeimos nariams skirtus grasinimus. 

Visgi džiaugiuosi, kad iš paprastų žmonių už pagalbą vis dažniau išgirstu šiltus padėkos žodžius.

Viliuosi, kad Lietuvos policijos ir žmonių tarpusavio santykiai ilgainiui taps panašūs į esančius, pavyzdžiui, Švedijoje. Ten požiūris į policijos bendruomenę, darbo sąlygas yra kitoks. Manau, tiek mūsų visuomenei, tiek politikams prireiks dar daug metų, kad suprastume, kokią reikšmę turi vidinis šalies saugumas ir kodėl pareigūno profesija privalo būti prestižine. 

Vertėtų susimąstyti, ar ir ateityje galėsime turėti tiek pareigūnų, kurie dirba tik „iš idėjos“, nes rizikuoti savo gyvybe dėl 370 eurų (tiek gauna pradedantysis patrulis Lietuvoje) tikrai ne kiekvienas pasiryš. O kur dar tvarkingos ir patogios uniformos, nesuplyšę batai, švarios patalpos, darbui pritaikyti automobiliai, ginklai, veikiantys kompiuteriai? Dažnai neturime šių dalykų. 

Visgi tarnyboje ir mes darome klaidas, kartais būname pikti, pavargę ir irzlūs, tačiau kasdien stengiamės, kad tokių situacijų būtų kuo mažiau. 

Aš esu ne tik pareigūnas. Esu eilinis žmogus. Turiu nuostabią žmoną, du mūsų puikius vaikus – dukrą ir sūnų. Kartu gaminame, tvarkomės, važiuojame apsipirkti ar pramogauti. Kartu mokomės gyvenimo, galbūt kiek kitokio nei įprasta, nes mano kasdienybė kitokia. Smagu, kai vaikai paklausia, kiek banditų pagavau, tačiau tuo pačiu labai neramu, palikus žmoną  su vaikais namie ir išėjus ten, kur nežinau, kas laukia. 

Nežinau, ar šiandien teks užtaisyti tarnybinį ginklą ir jį panaudoti prieš mane puolantį rotveilerį ar tris inkasatorių automobilį apiplėšti nutarusius plėšikus. Nežinau, ar grėsmės mano gyvybei nesukels mūsų automobilį taranuojantys nusikaltėliai. Nežinau, ar siekdamas sulaikyti nusikaltėlį ir šaudamas į ratus, būsiu taiklus. Nežinau, ar į mano gyvybę kėsinsis už nužudymą teisiamas jaunuolis, kuris sukurpė planą pabėgti iš areštinės.

Visgi aš tiesiog dirbu savo darbą ir noriu dirbti jį toliau. Savęs nesigailiu. Esu laimingas galėdamas Jus saugoti. Tačiau kiekvieną vakarą trokštu grįžti namo į savo šeimą. Noriu, kad mano kolegos grįžtų namo į savo šeimas.  

Su kolegomis einame į tarnybą kiekvieną dieną su viltimi, kad mūsų bus daugiau ir galėsime apsaugoti daugiau žmonių. Visgi tam mums reikalinga ne tik visuomenės parama, bet ir politikų dėmesys. Mums reikia sprendimų, kurie stiprintų mus ir visą Lietuvos teisėsaugą.

Visada pasirengęs ginti, saugoti, padėti,

Jūsų Sigitas Gulbinas