Pagalba
Darbo tarybos valstybės tarnyboje: būti ar nebūti
2018-05-03

Įsigaliojus Darbo kodeksui, pasikeitė darbo santykių reguliavimas. Atsirado ir naujas darinys – darbo tarybos, turinčios atstovauti darbuotojus darbdaviui priimant su darbo santykiais susijusius sprendimus, skatinti informavimą ir konsultavimąsi. Pastarosios sukėlė nemažai diskusijų valstybės tarnyboje.

 

Nacionalinio pareigūnų profesinių sąjungų susivienijimo pirmininkas Vladimir Banel teigia, kad vidaus reikalų sistemoje per dešimt metų susiklostė tam tikros tradicijos priimant pareigūnams svarbius sprendimus.

 

„Profesinės sąjungos glaudžiai bendradarbiauja tiek su vidaus reikalų ministerija, tiek su dauguma jai priklausančių įstaigų. Natūralu, kad prieš priimant sprendimus vyksta konsultacijos, derybos, ieškoma geriausių sprendimų. Pastebėję nukrypimų nuo įprastinės praktikos, imamės iniciatyvos patys. Mūsų tikslas – atstovauti ir ginti pareigūnų teises visais lygiais. Tą ir darome.

 

Jei kalbėtume apie darbo tarybas, tai yra iš esmės visai kitas institutas, turintis kitokią paskirtį. Tarybos dėl darbo užmokesčio ir kitų svarbių pareigūnams dalykų nesidera nei su darbdaviu, nei Vyriausybe. Teigiamai vertinu faktą, kad siekiama skatinti socialinį dialogą, tačiau tai neturėtų būti daroma dirbtinai. Jau yra tekę girdėti apie atvejus, kuomet, įkūrus darbo tarybas ir į jas išrinkus „patogius“ žmones, siekiama priimti vadovybei palankius sprendimus“, - pasakoja V. Banel.

 

Įstatyme nėra numatyta būtinybė kurti darbo tarybas valstybės tarnyboje

 

Vienas iš naujojo Darbo kodekso kūrėjų, Vilniaus universiteto Teisės fakulteto dekanas Tomas Davulis teigia, kad įstatyme nėra numatyta būtinybė kurti darbo tarybas valstybės tarnyboje. „Įstatyme nėra pasakyta, kad jos yra privalomos. Visa valstybės tarnybos struktūra taip sudėliota, kad bet koks veiksmas turi turėti institucinį pagrindimą. Tas pats yra ir su darbo tarybomis. Jos turi būti adaptuotos valstybės tarnybai“.

 

„Valstybės tarnyba pasižymi tuo, jog iš esmės visi tarnautojo ir institucijos santykiai yra sureguliuojame norminiais teisės aktais, o pačiai institucijai nėra suteikiama teisės laisvai nustatyti valstybės tarnautojų darbo sąlygų, pavyzdžiui, darbo apmokėjimo sistemos. Taigi darbo taryba tikrąją reikšmę įgauna ne tuose sektoriuose, kurie patenka į griežtą valstybinį reguliavimą, bet ten, kur darbdavys gali veikti pakankamai savarankiškai, nustatydamas vietines teisės normas.

 

Šiuo metu susiduriama su faktine padėtimi – valstybės tarnybos ar „mišriose“ institucijose tiek skaičiuojant vidutinį darbuotojų skaičių, tiek renkant darbo tarybas, į visą procesą buvo įtraukti ir valstybės tarnautojai“, - aiškina Vida Petrylaitė, Vilniaus universiteto Teisės fakulteto lektorė, advokatė.

 

Darbuotojai tampa vis aktyvesni ir siekia atstovauti savo interesus

 

Anot T. Davulio, visos dialogo formos yra naudingos, tik iki šiol buvo įprasta, kad dėl to tariasi darbdavys ir profesinės sąjungos.

 

„Dvidešimties metų praktika parodė, kad daugelyje sektorių, ypatingai privataus, socialinis dialogas vyksta itin vangiai. Didelė dalis darbuotojų nebuvo įtraukiami į dialogą su darbdaviu. Todėl darbo tarybos iš esmės yra teigiamas dalykas. Jis jau veikia privačiame sektoriuje. Po truputį sprendžiami darbo teisės, atlyginimų klausimai. Žmonės vis labiau domisi savo teisėmis, priimamais sprendimais. Pamažu ateis suvokimas, kad didesnį dėmesį reikia skirti ir privačių duomenų apsaugai“, - įsitikinęs Vilniaus universiteto Teisės fakulteto dekanas.

 

V. Petrylaitė teigia, kad, nors darbo tarybos idėja nėra skirta valstybės tarnybai, valstybės tarnautojų dalyvavimas jos veikloje, gali būti ir pozityvus elementas. „Visų pirma, tai yra paskata asmenis vienytis ir kolektyviai atstovauti savo interesus. Be to, valstybės tarnautojų kaip labiau patyrusių ir specialių žinių turinčių asmenų įsitraukimas į darbo tarybos veiklą, ją tik sustiprins teisiniu ir funkciniu požiūriu“.

 

Valstybės tarnybos departamento Vidaus administravimo skyriaus vedėja Jolita Urbonienė teigia, kad darbo tarybų įteisinimas yra formalus. „Įstatymu buvo nustatytas konkretus terminas šiam dariniui įstaigose būti įteisintu, todėl tai ir buvo padaryta. Mano nuomone, tarybų įteisinimas sukurtas bandant mažinti profesinių sąjungų įtaką, jei jos įstaigose dar neveikia. Manau, kad turi būti skirtas ypatingai didelis dėmesys komunikavimui tarp aukščiausio lygio ir žemiausio lygio darbuotojų. O tai lemia įstaigos organizacinė kultūra“.

 

Kolektyvinės derybos – vangios, tačiau gali paskatinti tartis

 

Paklausta, kokiais kitais būdais galėtų būti skatinamas socialinis dialogas valstybės tarnyboje, V. Petrylaitė primena profesines sąjungas kaip svarbų darbuotojų atstovą.

 

„Valstybės tarnautojų profesinės sąjungos yra tinkamas jų atstovavimo mechanizmas. Be to, naujasis Darbo kodeksas, ne tik įvedė iš esmės privalomą darbo tarybų institutą, bet pagal galių ir funkcijų apimtį pirmenybę suteikė profesinėms sąjungoms. Pavyzdžiui, tik profesinė sąjunga turi įgaliojimus vesti kolektyvines derybas ir sudaryti kolektyvinę sutartį. Būtent kolektyvinė sutartis gali įtvirtinti iš esmės reikšmingas papildomas garantijas jos šalims“, - teigia Vilniaus universiteto Teisės fakulteto lektorė, advokatė.

 

T. Davulio įsitikinimu, šiuo metu Lietuvoje iš esmės nėra realių kolektyvinių derybų.

 

„Valstybė pagal tarptautinės darbo konvencijos nuostatas įsipareigojo ne tik skatinti, bet ir pati dalyvauti kolektyvinėse derybose. Kad ir kaip būtų algos keliamos ministro pirmininko iniciatyva, Seimo sprendimais. Tai turėtų vykti per kolektyvines derybas. Valstybės tarnautojai derybose galėtų tartis ir, reikalui esant, streikuoti. Sektoriniai susitarimai sveikatos, švietimo sektoriuose iš esmės iškreipia visą procesą. Pasigendu tarpšakinių derybos dėl atlyginimų didinimo. Tai įprasta praktika vakarų pasaulyje“, - akcentuoja T. Davulis.