Kunigui prabėgęs savaitgalis buvo ypač pakylėtas. Paprastas mirtingasis su tuo tikrai nesutiktų – jei Algirdas neturėjo laiko iš garažo išsistumti savo motociklo „Honda Dominator“ ir perlėkti gatvėmis ar miškais, o tik dirbo – tai anoks čia džiaugsmas. Džiugesys sparnus augina dovanojant meilę žmonijai? Dažnam tai skamba tikrai neįtikinamai.

Bet A.Toliatas tokią galią, matyt, turi – šį kunigą susiradau išgirdusi gražių atsiliepimų. Net tie, kurie niekada bažnyčioje nesilankydavo, sekmadieniais pradėjo eiti į mišias.

Kažin ar iš sakyklos galima užuosti nuo Algirdo sklindantį puikių kvepalų aromatą. Patraukli šio vyro išvaizda iš pradžių gali patraukti akį, bet ne suvilioti kiekvieną sekmadienį eiti į mišias. Įdomu, kad kunigas mėgsta motociklus, bet juk nelaksto juo vilkėdamas sutaną. O ir istoriją, kad kunigystę jis pasirinko įkvėptas jaunos žavios tikybos mokytojos, – retas žino.

– Kaip manote, kodėl jūs patraukiate žmones, kodėl jie jus giria, ką tai reiškia religinėje bendruomenėje, kuri susijusi su asketiškumu ir pabrėžtinu kuklumu?

– Myliu žmones, man jie brangūs – atiduodu jiems visą širdį. Stengiuosi perteikti savo religinę patirtį, kurios sėmiausi Prancūzijoje, Italijoje. Pagaliau tai net ne tikėjimo klausimas. Su meile ir aistra dalijuosi viskuo, kas man brangu, matau prasmę sėti sėklą, kurią pats esu gavęs – ir veltui. Neduodu nieko, ko nebūčiau gavęs pats. Tad atiduodu tėvynei, gyvenimui skolą ir darau tai su džiaugsmu. Galbūt tai ir pasiekia žmones. Vieni mane giria, kiti peikia – nei bėgu nuo to, nei vejuosi, nes tik veltui švaistyčiau energiją. Tiek iš giriančių, tiek iš peikiančių stengiuosi išgirsti ką nors svarbaus ir pasimokyti.

– Jūs ketinote tapti ekonomistu, per tikybos pamokas nuobodžiaudavote, o Dievas atrodė tik rūstus ir vis ko nors reikalaujantis dėdė, kol vieną dieną, kaip pats sakėte, netikėtai įsimylėjote Dievą ir jau nieko nebegalėjote padaryti. Ar galėtumėte pabandyti tai paaiškinti?

– Sužinoję, kad pasirinkau kunigystės kelią, mano bendraklasiai, draugai baisėjosi, sakė, kad negalėsiu mąstyti, privalėsiu vadovautis tik dogmomis. Suprantu, daugelis žmonių įsitikinę, kad tikėjimas yra tik juodas darbas, siauras požiūris. Tačiau iš tiesų tikėjimo principai išveda į plačius vandenis, į tolimus horizontus. Čia kaip dėl žinių: kuo daugiau mokaisi, tuo labiau suvoki, kiek dar daug nežinai. Taip ir dėl tikėjimo – pažinimo gelmės beribės.

Pirmų kursų studentai gali pasisakyti bet kokiu klausimu, o profesoriai kalba daug atsargiau, nes dingsta maksimalumas, kategoriškumas. Pastarieji, eidami vis tolyn, suvokia, kad dukart du nebūtinai yra keturi.

– Kai matau bažnyčias, pilnas jaunų žmonių, sutinku šiuolaikiškai mąstančių kunigų, kyla klausimas – kas nutiko, ar religija, primityviai tariant, tapo populiaresnė?

– Dažno iš mūsų pažintis su bažnyčia baigėsi priverstiniais vizitais į bažnyčią ar, geresniu atveju, Pirmąja komunija. Ilgus dešimtmečius, sovietmečiu, bažnyčia veikė pogrindyje – žmonės negreitai išeina iš sąstingio, tad kad ir kaip būtų keista, atšilimas vis dar justi, nors Lietuva nepriklausoma ketvirtį amžiaus.

– Artėjant bet kurioms metų šventėms – Kalėdoms ar Velykoms, tikintis žmogus žino, ką turėtų nuveikti. O ką galėtų nuveikti nepraktikuojantis žmogus? Vis dėlto prisiversti nueiti į mišias? Bet juk ir jums pačiam ankstyvoje jaunystėje grumdymasis bažnyčioje su minia žmonių nebuvo malonus. Ar norint pasimelsti būtina eiti į bažnyčią?

– Apie tai galime kalbėti visai ne iš religinio taško. Žmogui geriau būti vienam ar su kitais? Vieno atsakymo nėra. Kartais jam reikia vienumos. Kai kada – kitų draugijos, nes kitas žmogus yra tavo veidrodis, tik taip randame savyje tokių dalykų, kurių, būdami vieni, net nesusapnuotume. Žmogus – tavo kelionės bendražygis tiek gyvenime, tiek profesinėje veikloje.

Jei būsi minioje bažnyčioje, o širdis, mintys toli – mažai iš to naudos. Galima tūkstantį kartų priimti komuniją jos nepriimant ir atvirkščiai.

Visi žino Tris karalius, atėjusius pasveikinti gimusio Jėzaus. Jie įvardijami kaip išminčiai iš Rytų, tiesiog tiesos – karaliaus – ieškotojai. Kai pamatė įsižiebusią žvaigždę, nuolankiai nusekė paskui ją. Būtent nuolankumas jiems padėjo atpažinti Jėzų tvartelyje. Juk jei būtų buvę ne nuolankūs, o arogantiški – tikrai karaliaus tvarte nebūtų ieškoję. Jie turėjo išminties ir nuolankumo rasti auksą tarp pelų. O juk kitas žmogus būtų tik nusispjovęs ir nuėjęs savais keliais.

Tuo noriu pasakyti, kad Dievą atrado ne kunigai ar praktikuojantys tikintieji, o trys išminčiai, neturintys nieko bendra su Biblija. Tad į Dievą yra daugybė kelių.

Neskirstau žmonių į gerus, nes jie eina į bažnyčią, ir netikėlius, nes jie netiki. Svarbu mūsų širdies atvirumas, nes tikėjimas prasideda joje.

O kodėl Kristus davė mums Bažnyčią? Atsakysiu klausimu – o kam mums duota šeima? Tik kitas žmogus mums padeda peržengti per save. Pavyzdžiui, retas pasakys, kad valdišką automobilį, popierių ar kitas priemones reikia tausoti labiau, nes tai bendra. Žmogus visuomet linkęs ieškoti jam palankių kompromisų.

Kaip sustiprinti sąmoningumą? Štai tam ir yra bendruomenė, šeima – visa, kas susiję su išbandymais, trintimi, naktį verkiančiais vaikais. Šeima, bendruomenė priverčia tave pagalvoti ne tik apie save, išstumia iš komforto zonos.

Lygiai taip pat ir dėl Bažnyčios – ji duota ne tam, kad tave paglostytų, o kad padėtų subręsti, tai tavo kelionės bendražygis. Tačiau kelionėje nutinka ir gero, ir blogo.

Kaip ir šeimoje, kai du žmonės turi savo tiesas ir nesusikalba. Mūsų dialogai dažnai – tik du monologai, kuris kurį nugalės. O gal verčiau pagalvoti: ką mes drauge galime nuveikti, kad pagaliau suprastume vienas kitą.

Bažnyčia – kaip šeima, tai yra vieta, kur žmogus atsiskleidžia. Ne visada taip nutinka, tačiau Bažnyčia vis dėlto yra tam, kad iškeltų į paviršių tai, kas žmoguje gražiausia.

Kiekviena problema – tai potenciali galimybė, jei tik ją laiku ir tinkamai sprendžiame. Jei paliekame, problema tampa nebevaldoma, tai lyg liga, net mirtina. Tikėjimą, šeimą užtenka įsivaizduoti kaip nuostabaus grožio sodą. Savaime jis nėra gražus – tenka ravėti, karpyti, laistyti, tik tuomet gali džiaugtis.

– Vadinasi, ir šventės nėra tarsi savaime apimanti gera nuotaika, dėl jų reikia plušėti – kaip puoselėjant tą gražų sodą?

– Kas yra Velykos? Tai mirtis ir prisikėlimas. Tai nesuprasta, paniekinta meilė, kuri buvo stipresnė už išdavystę, Judo pabučiavimą, apaštalų ir mokinių bukumą ir mirtį. Meilė padarė žingsnį, prisikėlė – tai ir yra Velykos.

Visa tai galime perkelti į gyvenimą, šeimą, kurioje būna nesusikalbėjimų, išbandymų. Įveiki – tik tuomet pereini į aukštesnį lygmenį lyg kompiuteriniame žaidime.

Koks turėtų būti mūsų laikas iki švenčių, po jų? Su kolegomis turime posakį, kad mišios prasideda tada, kai jos baigiasi. Atšventėme liturgiją – tam tikrą datą, o paskui einame gyventi. Būtume neteisūs, jei sakytume, kad mišios vyksta tik pusvalandį, Velykos – tik dieną. Mūsų gyvenimas turėtų būti velykinis – nuolatinis perėjimas iš mirties į gyvenimą, gebėjimas išeiti iš komforto zonos, kad galėtume pasiekti aukštesnių tikslų. Tai turėtų būti nuolatinis pavasaris, kuris negali ateiti be žiemos.

– Jūsų minėti Trys karaliai buvo nuolankūs, todėl sugebėjo tvartelyje atpažinti gimusį Jėzų. Tačiau šiuolaikiniame gyvenime mes dažnai mokomi nebūti nuolankūs – kaip tik pakovoti už save, nes auka – apie ką daug kalbama religijoje – reikalinga tik pačiai aukai. Dažnai dėl nuolankumo ir aukojimosi kenčia ne tik auka, bet ir nuo jos priklausantys žmonės, pavyzdžiui, vaikai.

– Gyvenime nėra nieko nereikalingo. Net ir pyktis reikalingas, nes tai reakcija į neteisybę. Jei išnyktų reakcija į neteisingumą, mes būtume abejingi.

Įsivaizduokite aplinką, šeimą, kurioje žmogus nemoka atsiprašyti. Žmonės nespė- tų skirtis ir tuoktis.

Bet kokie kraštutinumai nenaudingi – juk kiekvienas vaistas gali tapti nuodu. Viskas – ir nuolankumas, ir aukojimasis – priklauso nuo proporcijos, vietos ir laiko. Kaip pasverti? Tam turime sąžinę. Jei nori kurti ir elgtis teisingai, rasi tinkamus žodžius. Nepasakyti, kad karalius yra nuogas, tai reiškia apiplėšti karalių. Nusikaltimas šeimoje vengti pokalbio, kai vyksta šaltasis karas, kad tik būtų tariamai ramu. Nesiaiškinti – tai tarsi užleisti ligą.

Tik kaip pasakyti, kad kitas suprastų? Štai čia reikia jėgos ir išradingumo. Reikia būti labai stipriam, kad galėtum atsipra- šyti, atleisti.

Reikia energijos ir jėgos, kad galėtum ką nors keisti. Pavyzdžiui, matai nusiminusį kolegą ar viršininką. Gali užkalbinti, o gali ir praeiti pro šalį. Nuolankiai nesikišti. Nes jei užkalbinsi, gali gauti nemalonų atsaką. Geriau palikti taip, kaip yra, dėl šventos ramybės. Ji tikrai šventa ar tau tik patogu? Reikia ne tik nuolankumo, bet ir įsiklausymo, ko tikrai reikia kitam žmogui, nes dažnai norime padėti taip, kaip mes suprantame.

– Greičiausiai vienas dažniausių klausimų, pateikiamų viena ar kita forma, – kaip būti laimingam. Ką atsakote tiems, kuriems net nebesisvajoja?

– Ką daryti, kai nieko nebesinori, – paruoštų formulių ir sukramtytų atsakymų nėra. Stebuklai vyksta per mus ir mumyse. Bloga savijauta – tai širdies signalas, sielos šauksmas, kad kažkas ne taip. Kažką reikia sutvarkyti – galbūt kam nors per mažai laiko skiriate, o kažką per daug akcentuojate. Gal tiesiog per daug galvojate apie save. Gal lūkesčiai per dideli ir nebemokate džiaugtis kasdienybe.

Kaip pagauti laimės paukštę? Tai nuolatinė kelionė. Įgauni įgūdžių, keliauji, bet peizažas, žmonės keičiasi. Vienaip elgiesi, kai šviesu, kitaip – kai tamsu ar kalnuota. Kai nebegali keisti situacijos, ją reikia priimti. Tai ir yra gyvenimo išmintis.

Kaip pats vaikau blogą nuotaiką? Tarnyste ir bendravimu. Žodis „tarnystė" turi tarsi neigiamą atspalvį. Bet aš kitaip girdžiu šį žodį: tarnauti man reiškia girdėti kitą žmogų, pasilenkti prie jo.

– Bet žmonės išsunkia!

– Išsunkia, bet ir grąžina, pripildo energijos. Vyksta nuolatiniai mainai. Todėl man kyla klausimas, ar depresijos, blogos nuotaikos priežastis kartais nebūna tai, kad apleidi kitus, šalia esančius.

Pavyzdžiui, man sekmadienis – viena nuostabiausių dienų. 12 valandą Šv.Ignoto bažnyčioje laikau mišias, o paskui su bendruomene einame švęsti. Viena kavinė mums dovanoja puodą košės, kiti patys atsineša gardumynų, bendraujame, kartais pakviečiu kokį nors įdomų žmogų ar susiorganizuojame ekskursiją po Vilnių.

Ten ir pats sutinku nuostabių žmonių. Štai parašiau vairuotojams ir keliautojams kelias maldas, radau žmogų, kuris jas iliustruotų, – tai skulptorius Martynas Gaubas. Džiaugiuosi patraukliai išleistomis maldų kortelėmis, skirtomis suaugusiesiems ir vaikams.

– Esate išvaizdus vyras. Neabejoju, kad moterys jums rodo dėmesį. Kaip elgiatės? Juk jūs negalite kurti šeimos.

– Yra daug išvaizdžių šeimos vyrų, kurie ištikimi savo šeimai. Jie irgi susiduria su kitų moterų rodomu dėmesiu. Tai nuolatinis mūsų atsakomybės klausimas. Tai gyvenimas, nedarau iš to tragedijos.

Jei Dievas būtų norėjęs, kad vienas kitam nekeltume susižavėjimo, mus būtų sukūręs kaip baidykles. Natūralu, kai žmonės rodo vienas kitam dėmesį, nematau čia nieko blogo. Svarbiausia antra dalis: ką darome su tuo, kai taip nutinka.

– Kol mokykloje tikybą dėstė pagyvenusi moteriškė, nuobodžiavote ir net tų pamokų atsisakėte. Kai atėjo jauna, žavi pedagogė, panorote vėl lankyti tikybą ir atvesti mokytoją į protą, kol pagaliau pats nuėjote tikėjimo keliu. Vadinasi, išorinis grožis nėra taip tuščia ir nevertinga, kaip dažnai bandoma įteigti, – jis gali nuvesti prasmingų dalykų link?

– Kas gražu, elegantiška, visuomet traukia akį, tai galėjo būti ir chemijos mokytoja – šiandien gal būčiau chemikas. Kai man buvo 18 metų, negalėjau įvertinti senutės grožio, dabar žinau, kad negražių moterų nėra.

Per daug teigiamai kalbu, kad net neįtikinu? Iš tikrųjų mes, kunigai, prisižiūrime visko, matome žmogaus sugedimą, trumparegiškumą, bukumą. Bet man patinka Don Kichoto nusiteikimas nežiūrėti į žmogų, koks yra, o matyti jį tokį, koks galėtų būti, – išvysti jo teigiamą potencialą.

– Nuo jūsų dvelkia puikiais kvepalais – tai nustebintų ne vieną.

– Kunigams neuždrausta kvepintis. Manau, netgi turėtume rūpintis savo išvaizda, nes grožis – vienas iš kelių į Dievą. Juk kas buvo pagrindinis meno mecenatas? Bažnyčia. Taigi grožis netrukdo, kol tai netampa narcisizmu, kol tai nesuabsoliutinama.

– Niekada nemačiau parduotuvėje vyriškio su pakakline, perkančio sau kvepalus ar kostiumą.

– Bet būtent taip viskas ir vyksta – einu į parduotuvę kaip paprastas mirtingasis. Galėčiau pakaklinę pridengti šaliku ar iš viso nesirengti kunigiškais drabužiais, bet tai mano profesijos, bendruomenės ženklas, mėgstu savo darbą ir man ne gėda nešioti jo uniformą. Ją matantys žmonės net paklausia, o aš nebijau jokių klausimų. Taigi net ir uniforma yra kelias į žmogų.

– Nebijote jokių klausimų, bet koks yra neparankiausias?

– Tik vienintelis. Kai tai net nėra klausimas, o noras bjauriai provokuoti, pabambėti, o ne diskutuoti. Kai žmogui net neįdomus atsakymas. Nepatinka klausimai, kurie niekur neveda – tik kelia priešpriešą, slogutį. Nuoširdūs ir ieškantys atsakymo klausimai – tai turtas, visa kita tik energijos švaistymas.

– Apie ką svajoja kunigas Algirdas Toliatas?

– Išleisti kompaktinę plokštelę drauge su bažnyčios choru, kuriame susibūrę policijos ir visuomenės atstovai – net tie, kurie apie dainavimo įrašinėjimą net nesapnavo. Dabar štai toks mano žemiškas noras – kad žodis taptų kūnu.

– Kalbėdamasi su kunigu negaliu nepaprašyti palinkėjimo – ne tik švenčių, bet ir kasdienybės proga.

– Linkiu kiekvienam ir sau – kad nepritrūktų noro. Dažnai gavėnią ir Bažnyčią suprantame kaip norų tramdymą. Kaip tik nenorėti yra blogai. Kai dabar tiek visko turime ir lengvai gauname, nebevertiname, nebemokame džiaugtis. Nebemokame norėti. O norėti ir turėti – du skirtingi dalykai. Nori tuomet, kai neturi – daikto, žinių. Istorijoje pilna pavyzdžių, kai žmonės pradėjo nuo nulio, o pasiekė aukštumų. Ko nors neturėjimas verčia įdėti pastangų, subrandina motyvaciją. O kai stoja momentas, kai nieko nesinori, reikia suprasti, kad tai neateina savaime. Dėl to, kad norėtum, reikia dirbti – melstis, skaityti, stengtis ar daryti gerus darbus. Tik nuo asmeninio įdirbio priklauso, kaip tu gyveni.