Pagalba
Netikėtose pratybose dalyvavęs pareigūnas: atsakomybę turime prisiimti visi
2017-04-13

Nacionalinis pareigūnų profesinių sąjungų susivienijimas (NPPSS) gavo pareigūno, profesinės sąjungos nario Vitalijaus Jagmino, kuris dalyvavo Vidaus reikalų ministerijos suorganizuotose pratybose, laišką:

 

Prieš keletą dienų turėjau garbės, jei taip tai galima pavadinti, sudalyvauti garsiosiose Vidaus reikalų ministerijos suorganizuotose pratybose. Pripažinsiu, smagu nebuvo. Kita vertus, man užtenka sveiko proto suvokti, kad, atsitikus panašiaus pobūdžio realiai situacijai, džiaugsmo būtų dar mažiau.

 

Tokios pratybos tikrai reikalingos. Tam, kad galėtume pamatyti klaidas. Tam, kad galėtume iš jų pasimokyti. Tam, kad kitą kartą (mokymuose ar tikroje situacijoje) viską padarytume daug geriau.

 

Visgi kartėlis liko. Visų pirma, dėl to, kas prasidėjo po to.

 

Kasdien į mūsų „daržą metami akmenys“ man vis neduoda ramybės: kokią teisę vadovai turi reikalauti su minimumu padaryti maksimumą? Galbūt čia būtų ir laikas, ir vieta patiems vadovams prisiimti atsakomybę už padarytas klaidas.

 

Tačiau apie viską nuo pradžių.

 

Taip, tokiose pratybose dalyvavome pirmą kartą. Taip, buvo klaidų. Taip, tiek aš (policijos pareigūnas), tiek mano kolegos policininkai bei pasieniečiai pripažįstame ir prisiimame atsakomybę už tai, kad ne viską atlikome gerai. Taip, mes neturime visų reikiamų priemonių atlikti kasdienes užduotis (nekalbant jau apie galimą valstybės užpuolimą). Taip, mes nežinome, kaip elgtis daugeliu ekstremalių kasdienių situacijų. Taip, mes nežinome, kaip elgtis, kilus hibridinio karo grėsmei.

 

Girdėjau Vidaus reikalų ministrą Eimutį Misiūną kalbant, kad policininkų veiksmai buvo chaotiški, liemenės netinkamos, ginkluotė nepakankama, o taktika netinkama. Puiku, rodos, viskas aišku. Jau eilę metų epizodiškai kamšomos sistemos skylės pagaliau akivaizdžios jau ir vadovybei.

 

Klausimas – kas dabar?

 

Pabandykime sumodeliuoti idealią situaciją. Vidaus reikalų ministerijai ir jai pavaldaus Policijos departamento vadovybei, politikams pakanka valios ir jie ryžtasi šių skylių tvarkymui iš esmės. Pagaliau gauname VISAS reikalingas darbui apsaugos priemones, ginkluotę. Pradedami organizuoti reguliarūs taktiniai tiesioginių funkcijų atlikimo (dabar mums trūksta net tokių) ir hibridinio karo ar kitų grėsmių atrėmimo mokymai. Per kitas pratybas pasirodome puikiai, nes viską turime ir viską mokame.

 

Per daug idealistiška, ar ne? Manau, ne vienas pareigūnas pasakytų „pasvajokime ir užteks“. Bet juk valstybė, kuri nori turėti stiprią teisėsaugos sistemą, visų pirma investuoja į pareigūnus, jų aprūpinimą, apmokymus, o tik tada ima reikalauti ar „teisti“ už klaidas...