Su dideliu susidomėjimu perskaičiau gerbiamos Seimo socialinių reikalų ir darbo komiteto pirmininkės, iškilios socialdemokratės Kristinos Miškinienės postringavimus apie tai, kad, cituoju, "svarbu auginti profesines sąjungas". Esu Nacionalinio pareigūnų profesinių sąjungų susivienijimo, jungiančio šalies statutinius pareigūnus - policininkus, ugniagesius, pasieniečius, aplinkosaugininkus - vadovas. Tad suprantama, man įdomi bet kokia mūsų politikų nuomonė apie Lietuvos profesines sąjungas, jų veiklą, būklę ir ateitį.

Ponios Miškinienės minčių vertinimą pradėti norėčiau, studentiškais terminais tariant, nuo teorinės dalies. Ji išsami ir gana stipri, sakykime, aštuonetui. Jaučiasi, kad gerbiama socialdemokratė, Lietuvos profesines sąjungas vertina remdamasi ne tik Markso ir Engelso kažkada atrastomis klišėmis ar ekskursais į Wikipedijoje plačiai aprašytas prieš 130 metų vykusias Čikagos darbininkų ir šio miesto policijos kovas.

Man patiko, kad politikė detaliai susipažinus su kitų netolimų mums šalių patirtimi. Ji, pavyzdžiui, teigia, jog „Suomijoje net 74 procentų visų dirbančiųjų priklauso profesinėms sąjungos, Švedijoje – 70 proc., Danijoje – 67 proc.". Dar komentare sakoma, kad socialdemokratai ragina aktyviau diskutuoti ir apie kitus profesinėms sąjungoms aktualius klausimus, pavyzdžiui, liberalesnį streikų organizavimą.

Ir štai čia mes atsiremiame į realų gyvenimą. Arba praktinę ponios Miškinienės ir jos kolegų socialdemokratų valdymo dalį. Už kurią, deja, Kristinai Miškinienei ir jos draugams socialdemokratams turiu parašyti riebų ir ryškų dvejetą... Nes man nuoširdžiai graudu klausytis, kaip keturis metus valdžioje buvę ir tiek laiko visus pokyčių svertus savo rankose turėję politikai staiga ima ūbauti apie tai, kad viskas yra blogai, o profesinės sąjungos yra silpnos.

Šioje vietoje turiu tik vieną klausimą - o ką Jūs, ponia Kristina (ir Jūsų kolegos), per tuos metus padarėte, kad lietuviškos profesinės sąjungos stipresnės?

Norite konkrečių pavyzdžių? Prašau. Jūs kalbate apie liberalesnį streikų organizavimą. Nacionalinis pareigūnų profesinių sąjungų susivienijimas bene prieš porą metų prakalbo apie tai, kad statutiniams pareigūnams taip pat turi būti suteikta teisė streikuoti (tokią teisę, beje, turi Jūsų minimų Švedijos, Danijos, Suomijos policininkai, ugniagesiai, pasieniečiai). Iškėlėme šią idėją, nes jos įgyvendinimas gerokai sustiprintų profesinių sąjungų derybines galias, vadinasi ir pačias organizacijas. Parengėme reikiamus teisės aktų projektų pasiūlymus, kurie buvo pateikti teisingumo ministrui Juozui Bernatoniui. Jūsų partijos kolegai. Jūsų partijos pirmininko pavaduotojui, kuris partijoje, kiek žinoma man, yra atsakingas už ryšius su profesinėmis sąjungomis. Rezultatai? Idėja, kurios įgyvendinimas būtų ženkliai ir iš tikro sustiprinęs ne tik Lietuvos statutinių pareigūnų profesines sąjungas, dulka giliuose Teisingumo ir kitų ministerijų stalčiuose. Spėju todėl, kad stiprių darbuotojus jungiančių organizacijų Lietuvos politikams tiesiog nereikia.

Ponia Miškinienė taip pat sako, kad tik stipresnės ir skaitlingesnės profesinės sąjungos būtų pajėgios derėtis kolektyviai. Koks atradimas! Visgi kuomet mes prakalbome apie tai, kad narystės profesinėje sąjungoje mokestis jos nariui galėtų būti kompensuojamas valstybės (kaip kad seniai daroma toje pačioje Suomijoje), politikai eilinį kartą nėrė į krūmus.

Apibendrinant galiu pasakyti tik tiek - skandinaviškas profesines sąjungas Lietuvoje turėsime tik tada, kai mūsų visų - neišskiriant ir politikų - mintys ir elgesys bus skandinaviški. Visgi mano asmeninė patirtis man sufleruoja, kad daugelio Lietuvos politikų galvose vis dar gūdi Rusija ar Baltarusija. O kai kuriose gal net ir Šiaurės Korėja. Ir tikrai naivu tikėtis, kad skambūs žodžiai sukurs stiprias profesines sąjungas. Tai padaryti, ponia Miškiniene, gali tik tikri darbai ir sprendimai.

K. Miškinienė: kodėl svarbu auginti profesines sąjungas

NPPSS informacija