Pagalba
Psichologinis spaudimas darbo vietoje – dažnas ir statutinių pareigūnų tarpe
2017-10-20

Skirtingų šalių mobingo tyrimų duomenys rodo, kad psichologinį spaudimą darbo vietoje gali patirti nuo 5 iki 20 procentų dirbančiųjų organizacijoje. Nacionalinio pareigūnų profesinių sąjungų susivienijimo (NPPSS) vadovo Vladimir Banel įsitikinimu, viešajame sektoriuje vadovo bandymas palaužti „neįtikusius“ pavaldinius – gana dažnas atvejis.

 

Jolita Vveinhardt, Vytauto Didžiojo universiteto Ekonomikos ir vadybos fakulteto Vadybos katedros profesorė, daug metų tyrinėjanti ilgalaikio spaudimo darbo vietoje formas, teigia, kad mobingas yra darbuotojo puolimas, terorizavimas. Darbo vietoje tai gali pasireikšti tiek atvirai grubiomis formomis (grasinimais, gąsdinimais, viešu pažeminimu, pašaipiomis replikomis), tiek gerokai rafinuotesniais būdais (ignoravimu, dviprasmiškomis užuominomis, apkalbomis, menkinančiomis asmens orumą arba darbuotojo reputaciją kitų akyse). Dažnai pasitaiko atvejų, kai vadovai kritikuoja savo pavaldinius, pabrėžia jų klaidas, menkina pasiekimus.

 

Anot profesorės, visuomet didesnė rizika kyla dirbantiems aptarnavimo sferoje, statutinėse organizacijose, švietimo, sveikatos apsaugos srityse, dirbantiems administracinį darbą. Mat tokie žmonės dažnai bendrauja su ne visada maloniais klientais, dirba pavojingą darbą, įtampą didina reformos, krizės.

 

Statutinė tarnyba: „neįtikai vadovui, - lauk bėdos“

 

NPPSS vadovas V. Banel sako, kad pareigūnai, kurie kreipiasi į profesinę sąjungą dėl patiriamo spaudimo darbe, dažniausiai susiduria su ta pačia situacija: „neįtikai vadovui, - lauk bėdos“.

 

Susivienijimui priklausančios Lietuvos pasienio pareigūnų profesinės sąjungos atstovai dalijasi neseniai viename iš Valstybės sienos apsaugos tarnybos padalinių vykusiais nesutarimais. Anot pasienio pareigūnų, į skyrių perkelto pavaldinio „nenorėjęs“ vadovas visais įmanomais būdais (pradedant darbo sumenkinimu, paniekinimu kolegų akyse, baigiant šmeižtu ir orumo žeminimu) siekė jo atsikratyti. Galiausiai viskas baigėsi tuo, kad vadovui teko atsiprašyti ir paneigti šmeižimo faktus.

 

Valstybės sienos apsaugos tarnybos vadas Renatas Požėla užtikrina, kad tarnyba siekia užkirsti kelią destruktyviems konfliktams, mobingui, organizuoja bendruomeninius renginius, lyderystės mokymus vadovams, vadovus ir pavaldinius moko, kaip įveikti stresą, gerinti bendravimą, valdyti konfliktus.

 

„Tarnyba stengiasi pagal galimybes užtikrinti geresnes darbo sąlygas darbuotojams. Siekiant gerinti įstaigos darbuotojų tarpusavio bendravimą ir efektyviau spręsti konfliktus, sukurta Etikos komisija, tarnyboje dirba psichologai, religinės bendruomenės darbuotojas, į juos visada galima kreiptis iškilus sunkumams. Prevencijos tikslais yra atliekami kolektyvų psichologinio mikroklimato tyrimai“, - vardija R. Požėla.

 

V. Banel įsitikinimu, žmonės, kurie darbo metu imasi bet kokių veiksmų, susijusių su engimu, terorizavimu, spaudimo kitiems darymu, apskritai negali dirbti sistemoje, ypatingai užimti vadovaujančias pareigas. Tuo tarpu nebaudžiamumas tik skatina netinkamą elgesį.

 

„Toli gražu dar ne visos vidaus reikalų, kalėjimų sistemų įstaigos išmoko efektyviai dirbti su vidine įstaigų kultūra ir kurti sveikus darbinius santykius. Sukurtos Etikos komisijos dažnu atveju nė nežino, ką veikia ir kodėl tai daro. Darbuotojai, kurie patiria mobingą, bijo kreiptis pagalbos. Turėtume gerokai daugiau koncentruotis į prevenciją, o ne į užsiplieskusių „gaisrų“ gesinimą. Tam reikalingi konkretūs sprendimai ne tik įstaigų, bet ir visos valstybės lygmeniu“, - mano profsąjungų susivienijimo lyderis V. Banel.

 

Terorizavimas darbo vietoje savaime neišsisprendžia

 

Žemimant darbuotojus, jiems grasinant siekiama sumenkinti žmogaus savivertę, orumą, pasitikėjimą savo jėgomis, priversti jaustis nesaugiam dėl savo darbo vietos ir palūžti. Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) profesorė Audronė Nugaraitė, ilgus metus tyrinėjanti profesinę etiką, teigia, kad mobingas, įvardintas viešosios sveikatos grėsme ir  profesinio saugumo riziką keliančiu veiksniu,  tapo ne vienos  šalies įstatymų dalimi.

 

„Tai nėra tik konkretaus asmens problema. Tai organizacijos, kurioje jis dirba, visos visuomenės problema. Mobingo prevencija pirmiausia turi būti apibrėžta organizacijos kolektyviniuose susitarimuose su darbuotojais, etikos kodeksuose, sudarant galimybę spręsti problemas viduje. Žinoma, antimobingo politika ir jos įgyvendinimas neatsiejamas nuo įstatymų, kuriuos priima valstybės vadovai, institucijos, turinčios sprendimo teisę“, - įžvalgomis dalijasi A. Nugaraitė.

 

J. Vveinhardt teigia, kad Lietuvoje itin paplitusi nuostata „pakentėsiu ir praeis“ mobingo atveju negali būti taikoma. „Tokios problemos savaime neišsisprendžia. Daug kas sako „jei kreipsiuosi pagalbos, galiu prarasti darbą”. Galiu pasakyti tik viena – jei nieko nedarysite, anksčiau ar vėliau darbą vis tiek prarasite. Kuo ilgiau tęsiasi visas procesas, tuo labiau žalojate savo psichinę ir fizinę sveikatą, kenkiate sau ir savo artimiesiems. Dažnai suyra šeimos, imama piktnaudžiauti alkoholiu, psichotropinėmis medžiagomis, bandoma nusižudyti”.

 

Jei asmuo patiria mobingą, VDU profesorė J. Vveinhardt siūlo kreiptis į specialistus. „Galima pradėti nuo konsultacijų su darbo teisės specialistais. Statutiniams pareigūnams labai pasitarnauti gali ir profesinės sąjungos. Kartu reikėtų ieškoti paramos bendradarbių, šeimos narių, draugų tarpe, kreiptis psichologinės pagalbos”.

 

Mobingą, profesinę etiką tyrinėjantys specialistai ir statutinių pareigūnų atstovai vieningai sutaria, kad ekstremalus stresas darbo vietoje stipriai kenkia ne tik asmeniui, atsidūrusiam tokioje situacijoje, jo artimiesiems, bet ir įstaigai, jos mikroklimatui. Darbuotojai neturėtų bijoti kalbėti, kreiptis pagalbos. Savo ruožtu darbdaviai privalo užtikrinti, kad tokie atvejai neįvyktų, o, įvykus, mobingo iniciatoriams būtų užtikrintos realios nuobaudos.