Pagalba
V. Banel apie valstybės tarnybos reformos klystkelius
2018-01-11

Vladimir Banel, Nacionalinio pareigūnų profesinių sąjungų susivienijimo pirmininko komentaras:

 

Valstybės tarnybos reforma pasiekė finišo tiesiąją. Šios savaitės viduryje jai buvo pritarta Vyriausybėje. Valdantieji tikisi, jog Seimo pavasario sesijoje reforma bus palaiminta ir parlamente. Niekas neabejoja, jog valstybės valdymas Lietuvoje gali ir turi būti efektyvesnis. Todėl ši reforma yra būtina.

 

Šiuo argumentu - siekiu valstybės tarnybą padaryti efektyvesne - pokyčių būtinybę ir planą grindžia ir šalies politikai. Visgi tam tikros aiškiai matomos paralelės su prieš kelis metus pradėtais pokyčiais teisėsaugoje mane verčia abejoti ar jie aiškiai suvokia savo pradėtos valstybės tarnybos reformos esmę ir jos įgyvendinimo pasekmes.

 

Kalbėdamas apie valstybės tarnybą vidaus reikalų ministras Eimutis Misiūnas paskutiniais metais pasakė daug įdomių dalykų. Iš pradžių girdėjome, kad bent pusė valstybės tarnautojų veikia nežinią ką. Taip pat, jog vietoje dabar esančių daugiau nei 56 tūkst. valstybės tarnautojų po reformos liks ne daugiau nei 20 tūkst. Sutikime: ambicingi planai. Žinios, kurių bendras vardiklis yra akivaizdus: valstybės tarnyboje knibžda tūkstančiai nevykėlių, o juos atleidus viešųjų paslaugų kokybė šoktų į dar neregėtas aukštumas.

 

Visgi manau, kad bet kokias reformas, kaip ir bandymus jas pagrįsti, pradėti reikėtų nuo funkcijų, vadybos, valdymo principų peržiūros, o tik po to kalbėti apie žmones. Ar politikai žino kaip keisis valstybės valdymas, atskirų valstybės institucijų tarpusavio santykiai ir jų santykiai su šalies piliečiais įgyvendinus reformą? Diskusijų apie tai aš, deja, negirdžiu. Reformos architektai taip pat neskiria pakankamai dėmesio tarnautojų darbo užmokesčio ir motyvavimo sistemai - šios sritys valstybės tarnyboje nesprendžiamos jau daugiau nei dešimtmetį.

 

Mane taip pat nustebino teiginys, kad reformos įgyvendinimas nieko nekainuos. Neva atleidus dalį valstybės tarnautojų bus sutaupyti milijonai eurų. Kurie vėliau, didesnio darbo užmokesčio pavidalu, atiteks sistemoje išlikusiems valdininkams. Logika paprasta ir suprantama - reformą finansuos tie valstybės tarnautojai, kurie bus atleisti! Tačiau didesnis darbo užmokestis nėra vienintelis kokybiškesnių paslaugų, tame tarpe ir viešųjų, garantas. Todėl nederėtų pamiršti ir valstybės tarnautojų kvalifikacijos bei pasirengimo teikti viešąsias paslaugas. Investicijos į tai turėtų būti ženkli sudėtinė valstybės tarnybos reformos dalis. Apie tai kol kas vėlgi nekalbama.

 

Atrodo, kad keičiant valstybės tarnybą einame Lietuvos policijos pramintu pokyčių taku. Čia taip pat atleisti tūkstančiai darbuotojų, o policijos vadovybė gyrėsi ir tebesigiria sutaupytais milijonais. Nutylėdama tai, kad dabar dažnu atveju, dėl pareigūnų trūkumo, Lietuvos gyventojams pagalbos laukti tenka vis ilgiau. O policininkai ir tyrėjais dažnai dirba neskaičiuodami darbo valandų bei pamainų. Praktiškai be jokio poilsio. Ar norime to paties ir valstybės tarnyboje? Aš - ne.

 

Todėl tęskime diskusijas apie būtinus valstybės valdymo pokyčius visų pirma kalbėdami apie tai, ką būtina padaryti, kad valstybės tarnyba būtų lanksti, efektyvi ir tarnautų Lietuvos piliečiui. O jau tada matysime kiek ir kokių tarnautojų reikia Finansų, Kultūros ar Žemės ūkio ministerijoms.

 

Įvertinęs turimas karčias patirtis, pabaigoje turiu pabrėžti, kad profesinės sąjungos bus aktyvios valstybės tarnybos reformos procesų dalyvės. Mes jokiu būdu neleisime, kad ši reforma būtų vykdoma eilinių tarnautojų sąskaita.

 

J.Stacevičiaus nuotr.