Nacionalinio pareigūnų profesinių sąjungų susivienijimo pirmininko komentaras

Dar nespėjus nurimti aistroms dėl kitų metų šalies biudžeto, įvairūs ekspertai, vertintojai ir net dalis politikų ėmė gausti pavojaus varpais - neva valdžią Lietuvoje uzurpuoja teisėsaugininkai. O drąsiausi iš jų, tiesa tie, kurie, matyt, skaitė mažiau knygų (nes kartais jie smarkiai pasiklysta terminijoje) ėmė gerklingai rėkti, jog Lietuva tampa policine valstybe.

Ponai ir ponios, Jūs tikrai taip manote? Ar tiesiog rašote taip, nes tai tuo pačiu metu skamba taip puikiai ir baugiai?

Drįstu teigti, kad šiek tiek išmanau teisėsaugos reikalus. Kaip ne kaip, tačiau jau 5 metus vadovauju Nacionaliniam pareigūnų profesinių sąjungų susivienijimui (NPPSS), didžiausiai statutinius pareigūnus vienijančiai organizacijai Lietuvoje. Iš arti matau ne tik politinę virtuvę, teisėsaugos įstaigų kasdienybę - pergales ir klaidas, tačiau ir eilinių pareigūnų (mūsų organizacija vienija apie 4 tūkstančius jų) gyvenimą. Taip, tų pačių, kurie sulaukę iškvietimo gesinti degantį namą, negali užvesti savo kaip pasaulis seno ugniagesių automobilio. Tų, kurie vyksta raminti namuose prie vaikų peiliu besisklaidančio girtuoklio, neturėdami būtiniausios įrangos ar net reikiamų žinių. Galiausiai tų, kurie mėnesio gale į namus grįžta nešini 500 eurų papildyta kortele - darbo užmokesčiu kasdieninę riziką ir pavojus tarnyboje.

Ir štai dabar, kuomet šiems žmonėms kitais metais darbo užmokestis didės maždaug 50 eurų per mėnesį (ir tai ne visiems), mes girdime, kad Lietuva tampa policine valstybe. Ta proga tik noriu atkreipti dėmesį į kelis dalykus.

Pirma, turbūt mes visi sutariame, kad Lietuvai reikalinga stipri teisėsauga. Tokia, kuri laiku ištiestų ranką nuo nusikaltėlių ar nelaimių nukentėjusiam paprastam žmogui. Tokia, kuri laiku ir tinkamai ardytų sudėtingas korupcijos schemas. Tokia, kuri uždarytų Lietuvos sienas nuo pas mus vis dar plūstančios kontrabandos.

Tam, kad teisėsauga būtų kaip įmanoma efektyvesnė, reikalingos lėšos. Visų pirma jų reikia tam, kad pareigūnai būtų aprūpinti moderniomis darbo priemonėmis (ginklais, automobiliais, uniformomis, kita įranga) bei tinkamai parengti veikti ekstremaliose situacijose (kalbu apie mokymus). Tačiau turime nepamiršti ir eilinių pareigūnų. Ar tikrai jie nebus silpniausia visos teisėsaugos grandinės dalis, jei tarnybą teisėsaugoje turės derinti su papildomu darbu? Tik tam, kad pamaitintų ir išlaikytų savo šeimą ar išleistų vaikus į futbolo treniruotes.

Antra, vertinkime padidėjusį teisėsaugos biudžetą kaip investiciją. Juk stipresnė Specialiųjų tyrimų tarnyba reikš ardomus korupcijos voratinklius, kuriuose kasmet nusėda milijonai ar net milijardai. Stipresnė prokuratūra reikš sklandesnius ir greitesnius teisminius tyrimus. Stipresnė policija efektyviau kovos su kasdieniais nusikaltimais, o stipresni pasieniečiai prie pilnesnio valstybės iždo prisidės mažinant kontrabandos apimtis. Tokia investicija į teisėsaugą ilgainiui reikš galimybes skirti daugiau lėšų ir kitoms viešojo gyvenimo sritims - sveikatos ir socialinei apsaugai ar švietimui.

Trečia, kad jau prakalbau apie mokytojus ar medikus. Nustokime tarpusavyje priešinti pareigūnus, mokytojus, gydytojus. Tai politika, kuri niekur neveda, ji pirmą kartą buvo išbandyta dar finansų krizės metu 2009 m. Tai, kad ugniagesio darbo užmokestis kitais metais didės 50 eurų per mėnesį, tikrai nereiškia, kad pinigai buvo atimti iš bibliotekininko ar slaugytojos. Valstybė yra gerokai sudėtingesnis mechanizmas, kuriame, viską gerai apgalvojus, tarpusavyje gali sėkmingai derėti skirtingos sritys.

Na ir pabaiga. Yra besipiktinančių ir tuo, jog svarbiausiuose šalies postuose yra per daug teisėsaugos įstaigose dirbusių žmonių. Nesiimu spręsti per daug jų čia ar per mažai, tačiau noriu atkreipti dėmesį į tai, kad teisėsauga yra bene daugiausiai pokyčių per pastaruosius metus išgyvenusi viešojo gyvenimo sritis. 2015 m. priimtas Vidaus tarnybos statutas atvėrė duris šiems pokyčiams, o reformų keliu pasukusios teisėsaugos įstaigos, be kita ko, per šį laikotarpį iš vidinių resursų sutaupė jau ne vieną dešimtį milijonų eurų. Todėl galbūt neverta stebėtis, kad pokyčius inicijuoti ir juos įgyvendinti nepabūgę vadovai dabar panašių darbų imasi kitur.

Galiausiai visiems noriu pasakyti ir tai, kad pokyčiai teisėsaugoje dar nepabaigti. „Programos 1000” įgyvendinimas (jos tikslas, kad žemiausios grandies pareigūnai nuo 2020 m. pradžios uždirbtų ne mažiau nei 1000 eurų) vyksta lėčiau nei norėtųsi. Todėl pareigūnai ir toliau bus aktyvūs politinių procesų dalyviai, aktyviai kovojantys už savo teises. O tai leidžia man numanyti, jog teiginių apie valdžią bandančius uzurpuoti teisėsaugininkus išgirsime ir ateityje. Visgi tikiuosi, kad ekspertams užteks blaivaus proto mūsų pastangas ginti eilinio pareigūno interesus atskirti nuo šalies tapimo policine valstybe.

Pauliaus Peleckio nuotr.