Pagalba
V. Lamauskas: nejaugi policijos bendruomenei jau per sunku pripažinti, kad buvo priimtas neteisingas sprendimas?
2016-05-03

Vilniaus apskrities ikiteisminio tyrimo įstaigų profesinės sąjunogos pirmininkas Vytautas Lamauskas:

Praėjusią savaitę Lietuvos policijos „Facebook“ paskyroje perskaičiau Policijos departamento atsakymą į spaudoje pasirodžiusį straipsnį (http://gyvbudas.lrytas.lt/likimai/mazeikiskiu-kosmaras-pareigunai-atplese-nuo-mirstancios-dukros.htm). Pasakysiu labai atvirai. Mane šokiravo šaltas ir ciniškas atsakas visuomenei. Mane išgąsdino prarasto žmogiškumo faktas. Nejaugi mums, policijos bendruomenei, jau per sunku pripažinti, jog priėmėme neteisingą sprendimą?

Visų pirma, nuoširdžiai užjaučiu tėvelius dėl mylimos dukros netekties.  

Antra, jaučiu tikrą pareigą atsiprašyti šių nelaimėje atsidūrusių žmonių už neteisingus pareigūnų veiksmus ir jų elgesį.

Aš pats esu policijos pareigūnas, policijos bendruomenės narys ir tikrai labai jautriai reaguoju į kiekvieną situaciją, susijusią su pareigūnų veiksmų vertinimu. Kartu su kolegomis džiaugiuosi, kai pareigūnų dėka pavyksta išgelbėti žmogaus gyvybę ar užkirsti kelią skaudžioms pasekmėms. Kaip ir kiti pareigūnai, jautriai reaguoju, kai policininkai yra viešai kaltinami nebūtais dalykais. Pareigūnų bendruomenė vieningai ir aktyviai gina savo bendruomenės narius. 

Tačiau šiuo atveju negaliu patikėti, jog bandoma pateisinti pareigūnus, kurie iš sielvartaujančių ir realybe patikėti negalinčių tėvų glėbio išplėšia jų mintyse ir širdyse dar gyvą vaiką… Įsivaizduoti tokioje padėtyje atsidūrusių tėvelių skausmą net neįmanoma. Tad apie „teisėtus“ nurodymus jiems ir jų vykdymą galima kalbėti??? Aš suprantu, kad kai kurie pareigūnai sakys, kad mus moko būti profesionaliais ir elgtis šaltakraujiškai visose situacijose. Taip, tai tiesa, tačiau žmogiškumo juk niekas neatšaukė!

Iki šiol negaliu suprasti kodėl reikėjo rašyti policijai reikėjo rašyti niekinį pasiteisinimą „Facebooke“ ir aiškinti, jog pareigūnų veiksmai buvo tinkami (ką neva patvirtino šalia buvę medikai). Nuo kada medikai vertina policijos pareigūnų veiksmus ir jų tinkamumą?

Suprasčiau ir pateisinčiau fizinės jėgos panaudojimą prieš asmenį, kuris kelią pavojų aplinkiniams. Kokią grėsmę kėlė sielvartaujantys tėvai? Ar tikrai policijos pareigūnai po pusvalandžio įkalbinėjimo atiduoti vaiko kūnelį privalėjo naudoti fizinę prievartą? Matau, kad šį pasiteisinimą rašę asmenys perskaitė teisės aktus, kuriuose formaliai parašyta, jog prieš asmenis, kurie nevykdo teisėtų pareigūnų nurodymų, galima panaudoti fizinę prievartą, tačiau ar formalus teisės normų taikymas šioje situacijoje yra pasiteisinimas? Esu įsitikinęs, kad ne.

Kiekvienas policijos pareigūnas žino, kad afekto apimtas žmogus būna pripažįstamas nepakaltinamu ir už savo veiksmus neatsako. Afekto metu sutrinka sąmoningas situacijos vertinimas, o žmogaus veiksmai būna neprognozuojami. Todėl, esu tikras, šitoje situacijoje nereikėjo rodyti raumenų. Geriausia pagalba šiems košmaro ištiktiems žmonėms būtų pokalbis su profesionaliu psichologu. Rasti tokį tėvelius į žiaurią realybę galintį sugrąžinti profesionalą ir buvo svarbiausia policininkų pareiga.

Manau, kad policijos atstovai, rašę šį pasiteisinimą, geriau jau būtų pripažinę policijos pareigūnų veiksmus neteisingais (nerašau, kad neteisėtais), atsiprašytų tėvelių ir duotų aiškią žinią policijos bendruomenei, kaip turime elgtis panašiais atvejais. Turėjome aiškiai pasakyti, kad neįmanoma instrukcijose aprašyti visų sudėtingų situacijų ir kartais reikia priimti nestandartinį sprendimą. Svarbiausia, kad visuose policijos pareigūno priimamuose sprendimuose būtų žmogiškumas.