Skaičiai lyg ir gražūs – 11,2 mln. O realiai mes kalbame apie ką? Apie 1 proc., 2 proc. ir t.t., juk Vyriausybė nusprendė 1 – 2 proc. didinti algas mažiausiai uždirbantiems pareigūnams! Štai procentinė išraiška, jau atrodo nebe taip gražiai, ar ne taip?
Išlieka esminis klausimas sprendimų priėmėjams: ar tikrai jaučiatės tinkamai pasirūpinę pareigūnų, saugančių visuomenės saugumą, dabartimi ir ateitimi? Ypač stebint, kas pastaruoju metu vyksta mūsų šalyje. Ar tikrai? O kaip dėl aplinkosaugos darbuotojų? Jie vis dar paliekami paraštėse, tik lydimi daug skambių, bet mažai ką reiškiančių frazių… Cituojame Ministrę pirmininkę „…kur dėmesys kiekvienam pareigūnui už titanišką darbą“.
Šis „aguonos grūdas“, t.y. papildomi 11,2 mln. eurų, nėra didelis pasiekimas. Didžiosios dalies pareigūnų alga kils tik 1 proc., infliacija sieks apie 3,5 proc., o atlyginimai šalyje gali augti dar 3 – 5 proc. Taigi 2026 m. minimali mėnesinė alga didės net 11,1 proc. Tai kuo pareigūnų bendruomenė turėtų džiaugtis? Sprendimai priimami vienašališkai ir pateikiami profesinėms sąjungoms, kaip neva didelis žygdarbis. NPPSS pabrėžia, kad ir toliau sieks, jog poreikis būtų atlieptas 100 proc.! Finansavimo poreikis privalo būti atlieptas 2026 metams ir taškas. Neturime pagrindo tikėti, kad Vyriausybė prisiims aiškius rašytinius įsipareigojimus, o jei net ir prisiimtų, tai nėra jokios garantijos, kad jų būtų laikomasi.
Belieka ištarti valdančiajai daugumai, kad imkite jūs ir pasakykite tiesiai šviesiai – jums nerūpi nei statutiniai pareigūnai, nei aplinkosaugos darbuotojai, nei Lietuvos žmonių saugumas. Iš dabartinių sprendimų akivaizdu, kad ši valdančioji dauguma seniai nusisuko nuo atsakomybės ir pamynė bet kokius sąžiningumo principus.
Priminsiu, buvome skubiai iškviesti į Vidaus reikalų ministeriją, kur mus tiesiog pastatė prieš faktą, pristatydami, kaip, ministerijos nuomone, turėtų būti paskirstytas papildomas finansavimas. Nebuvo jokio išankstinio pasitarimo ar derinimo, tačiau vis tiek tikimasi, kad visi liks patenkinti. Kai siekiama kuo greičiau nusimesti atsakomybės naštą, kuri akivaizdžiai viršija pajėgumus, elgiamasi taip, kaip patogiausia, arba taip, kaip kas nors pataria. Realybė tokia, jog atsakomybių tik daugėja, rizikos nemažėja, o atlygio problema tėra kosmetiškai užmaskuota. Žinoma, tai džiaugsmo nekelia, tačiau pripažįstame, bent mažiausia dalis dėmesio į mus vis dėlto buvo atkreipta. Kitaip tariant, buvome pastebėti tais simboliniais 1 – 2 procentais. Vis dėlto sprendimų priėmėjai turėtų ieškoti bent dvigubai daugiau lėšų, tačiau, panašu, mūsų poreikiai kažkur įstrigo tarp kitų „neprioritetinių“ sričių. Taip, išgirdote teisingai – neprioritetinių. Už orią pareigūno ir aplinkosaugininko dabartį bei ateitį jūs vis dar likote skolingi…
