Teisingumo ministerijos grietinėlė, atrodo, rimtai nusiteikusi į Lietuvos kalėjimų tarnybos vadovo kėdę pasodinti savą žmogų. Bent jau sprendžiant pagal tai, su kokiu įniršiu, kaip skubant ir kokiais būdais ministras Rimantas Mockus ėmėsi dabartinio tarnybos vadovo Mindaugo Kairio persekiojimo. Į kurį, beje, įsitraukė ir Vyriausybė. Krūvos įvairių tarnybinių patikrinimų, auditai ir po jų sekusios nuobaudos vadovui, kurio veikla praėjusiais metais kasmetinių vertinimų metu buvo įvertinta labai gerai.
Žinau, kad šią situaciją atidžiai stebi ir kitų statutinių įstaigų vadovai, pareigūnai, bendruomenės. Juk jei teisingumo ministro planas pavyks ir M. Kairys bus išmestas į gatvę, labai gali būti, kad atsiras norinčių savus ir lojalius žmones pasodinti į, pavyzdžiui, Policijos, Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamentų ar Premjero atžvilgiu tyrimą šiuo metu atliekančios Finansinių nusikaltimų tyrimų tarnybos, vadovų kėdes.
Ką daryti kad to nebūtų ir kaip kovoti su valdančiųjų noru į svarbius postus skubiai susodinti savo žmones?
Antra, pareigūnų bendruomenės, įstaigų vadovai turi išlikti budrūs, vieningi, pasirengę ginti savo idealus ir vertybes dėl kurių tarnauja. Galiausiai ir gintis patys. Nuo tuščiagarbių politikų ir jų bandymų tvarkytis šiuo sudėtingu laikotarpiu ypač svarbiose statutinėse įstaigose kaip savo kieme. Turime nė sekundei nepamiršti, kad prisiekėme bei esame lojalūs savo valstybei, o ne kuriai nors politinei partijai ar jos vėliavomis ir lozungais prisidengti bandančiam abejotinos reputacijos politikui.
Trečia, turime inicijuoti viešą diskusiją apie statutinių įstaigų vadovų skyrimo tvarką. Policijos vadovo skyrimo tvarka paskutinį kartą buvo keista aštuonioliktosios Vyriausybės, kuomet premjero postą užėmė Saulius Skvernelis. Primenu, jog iki 2016 metų Policijos generalinį komisarą vidaus reikalų ministro siūlymu ir Vyriausybės teikimu 5 metų kadencijai skirdavo ir atleisdavo Respublikos Prezidentas. Policijos generalinis komisaras buvo tiesiogiai pavaldus vidaus reikalų ministrui ir atskaitingas Respublikos Prezidentui. Dabar – tik Vyriausybė, vidaus reikalų ministro siūlymu. Tokia centralizacija, akivaizdu, atveria duris politiniam spaudimui ir priklausomybei. Todėl šią tvarką būtina tobulinti vien jau tam, kad panašūs žaidimai, kuriuos dabar ministras R. Mockus žaidžia su Lietuvos kalėjimų tarnyba, taptų iš esmės neįmanomi.
Akivaizdu, kad R. Mockui organizuoti striptizo vakarėlius sekėsi daug geriau nei kad sekasi valdyti Teisingumo ministerijos laivą. Neramina ir tai, kad aukščiausi šalies vadovai, turintys savo nuomonę visais klausimais, šioje situacijoje yra kaip tyčia nebylūs. Todėl, man regis, kol kas tik aktyvios ir susitelkusios pareigūnų bendruomenės gali apsaugoti nuo R. Mockaus užkrato kitas statutines įstaigas.
Lietuvos policijos darbuotojų profesinės sąjungos pirmininkė Ineta Kursevičienė.
