Kai kuriuose šalies APVK stringantys pokyčiai atspindi ne tik komisariatų administracines problemas, bet ir socialinio dialogo trūkumą, dirbtinį jo iškraipymą ar net bandymus jį monopolizuoti, įsitikinę Lietuvos policijos darbuotojų profesinės sąjungos (LPDPS) atstovai.
Tokį teiginį, anot LPDPS pirmininkės Inetos Kursevičienės, geriausiai iliustruoja Kauno AVPK susiklosčiusi padėtis.
„Kauno AVPK susiklostė ironiška situacija: komisariato vadovas, matyt nutaręs, kad reformas įgyvendinti lengviau be aktyvaus profesinių sąjungų įtraukimo į procesą, į įstaigos valdymo komitetą įtraukė vos vieną pareigūnų interesams atstovaujančią organizaciją. Ne pačią skaitlingiausią ar stipriausią, o, turbūt, patogiausią sau. Visgi, komisariato ir profesinės sąjungos vadovų nuomonės kažkurioje vietoje išsiskyrė taip, jog žiežirbos ėmė sklisti į visas puses. Kenčia nuo to eiliniai komisariato pareigūnai. Reformos nevyksta ar pareigūnai apie jas nėra informuojami. Žodžiu, vieni norėjo lengvo proceso, kiti – būti vieninteliais. Rezultatas? Stringantys pareigūnams būtini sprendimai“, – teigia I. Kursevičienė.
Pasak jos, ši situacija parodo pavojingą ir praktika policijoje tampančia tendenciją: socialinis dialogas sutapatinamas su vienu balsu, o darbuotojų atstovavimas – su viena, patogia organizacija. „Tokiu atveju dialogas, tiksliau jo imitacija, tampa viso formaliu priedu prie jau priimtų sprendimų“, – sako I. Kursevičienė.
„Dar visai neseniai Kauno AVPK sprendimai buvo aptariami prie bendro stalo, dalyvaujant visoms veikiančioms profesinėms sąjungoms. Toks modelis leido išgirsti skirtingas nuomones, sumažinti įtampą ir spręsti klausimus iš esmės. Šiandien to nebeliko ir atsakomybė už tai visų pirma tenka jo vadovui“.
LPDPS vadovė teigia, kad darbuotojų interesų gynimas privalo ir vėl būti grindžiamas įtraukimu, o ne išstūmimu.
„Dabar Kaune turime į monopolį panašią situaciją. Noriu visiems priminti, kad darbuotojų interesai nėra vienos organizacijos nuosavybė“, – pabrėžia I. Kursevičienė.
—
Lietuvos policijos nuotrauka.
