Pagalba
G. Veikšaitė žavisi uniformuotais pareigūnais, tačiau policiją iškeičia į kariuomenę
2015-11-17

„Esu Lietuvos patriotė, gerbiu Lietuvos valstybės gynėjus, žaviuosi uniformuotais pareigūnais, ypač – Lietuvos kariuomenės karėmis. Noras būti panašia ir išugdė karinę laikyseną. Beje, pati to nepastebėjau, kol kiti nepradėjo sakyti,“ – prisipažįsta netradicinių siekių turinti mergina. Šiemet, atnaujinus nuolatinę privalomąją pradinę karo tarnybą, ji buvo tarp pirmųjų moterų, savanoriškai užsirašiusių į šauktinius. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos karo prievolės įstatymo 5.2 str., šių metų spalio 26 d. Giedrė šaukiama į nuolatinę privalomąją karo tarnybą.  

Ar tavo pasirinkimas nustebino artimuosius?

Nelabai. Kartą jau buvau kariniuose mokymuose, tad mintis jiems nebuvo nauja. Kiek gąsdinanti, nes pirmą kartą išvykusi į bazinius karinius dvylikos savaičių mokymus patyriau stuburo traumą. Idėjos tapti kare kuriam laikui teko atsisakyti. Kadangi visuomet žavėjausi statutinėmis organizacijomis, žmones gelbstinčiais uniformuotais  pareigūnais, įsidarbinau policijoje. Sveikatai pagerėjus ir susidarius palankioms sąlygoms, vėl kandidatavau į kariuomenę. Savo planus nuo tėvų slėpiau, nes žinojau, kad mėgins sukelti abejonių. Pasakiau tada, kai viskas buvo aišku ir reikalingi dokumentai buvo pasirašyti, kad tarnyba kariuomenėje yra didelė mano svajonė ir jei šios galimybės neišnaudosiu, graušiuosi visą gyvenimą. Tėvus jaudino mano sveikata, bet labiausiai bijojo, kad nenusivilčiau. Tačiau skatino eiti pirmyn ir žadėjo visuomet palaikyti. Juk išeinu devyniems mėnesiams – tai lyg vieneri mokymosi metai.

Kad ištvertų pratybas, karė turi būti fiziškai stipri. Ar esi pasirengusi ištvermės iššūkiams?

Tikiuosi ne tik atlaikyti, bet ir neblogai pasirodyti. Esu fiziškai stipri, aktyviai treniruojuosi. Sportuoju nuo šešerių. Tėtis nuvedė į lengvąją atletiką – sekėsi bėgti trumpas distancijas, krosus, vėliau žaidžiau mokyklos krepšinio ir tinklinio komandose, stalo tenisą. Ruošiausi studijuoti turizmo ir sporto administravimą, rengiausi laikyti egzaminus, būtinus svajotoms studijoms Lietuvos kūno kultūros akademijoje. Tačiau, gydytojams įtarus širdies ligą, teko rinktis kitus baigiamuosius egzaminus ir profesiją. Pasirinkau socialinius mokslus Lietuvos edukologijos universitete. Netrukus paaiškėjo, kad gydytojų baimė dėl mano sveikatos buvo nepagrįsta, tačiau keisti studijų krypties nesiėmiau. Mokydamasi dirbau įvairius darbus, ir tokius, kur reikia nemažai fizinių jėgų. Na, o pradėjusi dirbti sportiškame Migracijos valdybos kolektyve, pradėjau žaisti futbolą. Kojos nebuvo kamuolio lietusios, bijojau, kad nesuprasiu, kaip jį reikia žaisti, bijojau griūti, blogai pasirodyti. Mokiausi ir manimi ėmė pasitikėti, leido atstovauti Lietuvos policijai tarptautiniuose futbolo turnyruose. Viliuosi, kad sportinė patirtis padės man ir karinių pratybų išbandymuose.

Minėjai anksčiau turėjusi sukarintų pratybų patirties. Kada ėmei domėtis karyba?

Gyvenau Gargžduose. Paauglystėje dalyvavau Lietuvos šaulių sąjungos veikloje ir buvau jaunoji šaulė. Įsigijau trokštamą uniformą, lankiau paskaitas, pratybas, stovyklas. Gaila, pasikeitė vadas, tapo neįdomu, koncentravausi ties mokslais ir sportu. Žavėjimasis pagalbos tarnybomis dėl to nesumenko ir noras ateityje dėvėti uniformą ir dirbti statutinėje tarnyboje nepraėjo. Kartą tarnybą policijoje norėjau pradėti vairuotoja – netiko turimas vairuotojo pažymėjimas. Tada sugalvojau eiti į bazinius karinius mokymus, po kurių galima buvo tikėtis likti karo tarnyboje. Tai buvo išbandęs geras mano draugas. Po tokių mokymų tapo jūreiviu. Žinojau apie tarnaujančias merginas, tad sumaniau pabandyti. Sveikata buvo puiki, priklausomybių neturėjau. Karo medicinos tarnybos buvau įvertinta aukščiausiu lygiu, tad kliūčių eiti į karinius mokymus neliko. Buvau nusiųsta į Geležinio vilko mokomąjį pulką Rukloje. Trečią mokymų dieną netaisyklingai lipau laiptais ir, kaip vėliau paaiškėjo, pažeidžiau kelis stuburo slankstelius. Mokymus teko palikti, bet, paskatinta likusių karių, neatsisakiau minties sugrįžti. Dabar – pats metas tai padaryti, juo labiau, kad labai norisi kažką savo gyvenime keisti.

Ar toji trumpa žygiavimo patirtis suformavo ir tavo išskirtinę laikyseną?

Gali būti. Manęs, būna, klausia, ar nesu karininkė, sako, kad keistai vaikštau, lyg žygiuodama. Net mano apranga primena karišką uniformą. Aš žinau, kokia esu viduj, man nesvarbi kitų nuomonė. Mačiau, draugė, grįžusi po karinių mokymų, žygiavo, ne ėjo. Tada nusistebėjau, bet lygiai taip dariau pati, grįžusi po bazinių karinių mokymų, nors juose pabuvau vos savaitę. Po to atsipalaiduoji, užmiršti. Iš tiesų, man nėra svarbu, kaip vaikštau, pati ir dėmesio į tai neatkreipiau. Pastebėjau kitą įprotį – po pirmųjų mokymų į namus parsinešiau karinę drausmę ir tvarką, net lovą pradėjau kloti, kaip to reikalaudavo būryje. Ir tai nėra vien įprotis, man tai yra gražu. Tie svetimiems pastebimi taisyklingos laikysenos, santūraus elgesio ypatumai yra sąlygoti profesinio pašaukimo. Mane žavi rikiuotės, profesionalaus kario išvaizda, tvarkinga uniforma ir geros manieros. Ir ritmingas žygiavimas, asocijuojantis su tvarka ir pasitikėjimu.

Kaip įsivaizduoji savo ateitį? Kokias galimybes svarstai po privalomosios karo tarnybos?

Seniai siekiau patekti į profesinę karo tarnybą. Galvojau tai padaryti po bazinių karinių mokymų. Į juos rengiausi šiemet. Per savaitę susirinkau išrašus iš gydymo įstaigų, bet nespėjau praeiti fizinio ir medicininio patikrinimo. Nelikus vietų čia, sulaukiau pasiūlymo į šauktinius savanorius. Pagalvojau, kad devyni mėnesiai – didelis laiko tarpas, bijojau prarasti darbo vietą. Vėliau paaiškėjo, kad praradimų mažiau nei įsivaizduota, todėl nedelsiau. Tarnyba savanoriuose nėra profesionali karo tarnyba, į šauktinius priima paprasčiau.

Vyksiu į Ruklą, Kunigaikščio Vaidoto mechanizuotąjį pėstininkų batalioną. Žinau, kad tris mėnesius truks baziniai kariniai mokymai, šešis – specializuoti. Norėčiau į žvalgus. Šių metų savanoriai visi gali tapti profesionalios kariuomenės kariais. Jei gerai pasirodysiu, galiu tikėtis darbo, užsitarnauti laipsnį. Galimybių yra – turiu socialinio pedagogo bakalauro diplomą, įvairaus darbo patirties, gerai kalbu angliškai, Migracijos valdyboje įtvirtinau rusų kalbos žinias. Noriu atsidurti civilių ir karių bendradarbiavimo kuopoje, kurios misija yra važiuoti į karo zonas ir tartis su žmonėmis. Tai labai sietųsi su mano įgyta profesija ir noru padėti žmonėms.

Ar jaudiniesi žengdama savo tikslo link?

Bijau tos dienos, bet laukiu. Viskas absoliučiai gyvenime keičiasi. Nieko man neatsitiks, jei aš ir daugiau iš savęs pareikalausiu. Dėl to, kad būčiau geresnė, kad daugiau manimi pasitikėtų žmonės. Esu patyrusi, kad kariuomenėje vyrai su merginomis elgiasi pagarbiai, stengiasi padėti, yra mandagesni, paslaugesni, labiau pasitempę. Ir mergina rūpinasi savo skyriaus vyrais – pažiūri, ar tvarkinga uniforma, ar atitinka statuto reikalavimus. Mane žavi tokie santykiai. Nepatinka bevaliai ir bailiai, verkiantys dėl privalomosios devynių mėnesių tarnybos vyrai. Kiekvienas vyras turi žinoti, kaip reikės ginti savo moteris, savo vaikus ir tėvus. Esu didelė Lietuvos patriotė. Noriu išmokti elgtis karo metu, apsaugoti savo šeimą ir Lietuvą. Tikiuosi, kad man labai patiks ir užteks ryžto įgyvendinti savo svajonę.

VA ITĮPS informacija