Pagalba
Gyvenimas pasienyje: prabangios vilos slepiamos – klesti teroras ir nuolatinės kovos
2015-10-26

Pasienio pareigūnai su kontrabandinių cigarečių glėbiais dažniausiai sučiumpa vietos gyventojus, kurie jokių kvapą gniaužiančių turtų iš nelegalios veiklos neuždirba. Tikrieji kontrabandos magnatai, nors ir kilę iš vietos gyvenviečių, slepiasi kiek toliau ir veikia itin organizuotomis grupuotėmis. Jų pavieniai kontrabandininkai nuoširdžiai prisibijo.

Pabėgėlių nekenčia, nes jie vagys

Vis dėlto labai vienareikšmiškai pasienio pareigūnų ir vietos gyventojų santykių vertinti negalima. Gyventojai laikosi labai skirtingos nuomonės apie dvi nelegalias veiklas, dažniausiai pasitaikančias pasienyje. Anot Valstybės sienos apsaugos tarnybos Vilniaus rinktinės būstinės Specialiosios paskirties užkardos vado Dainiaus Dautaro, viena yra nelegalūs sienos kirtimai, o visai kas kita – kontrabanda. „Nelegaliems migrantams vietos gyventojai yra nepakantūs. Žmonės pastebėję nelegalus tikrai netyli – patys kreipiasi į pareigūnus. Jie yra prisiklausę baisių istorijų, kad nelegalai – vagys, atimsiantys paskutinę duonos kriaukšlę. O štai su kontrabanda viskas kitaip.

Su kontrabandos gabenimu dažniausiai būna susiję ir vietos gyventojai. Ne paslaptis, kad pasienio ruožuose darbo nėra, o žemės ūkis taip neklesti. Tie, kurie linkę ieškoti lengvos duonos, dažniausiai ima verstis kontrabanda. Tokiai veiklai nereikia didelio įdirbio, o praturtėti galima iš tiesų labai greitai”, – teigė D. Dautaras. Pasak pareigūno, vietos gyventojai migrantų nemėgo jau nuo seno. Dar 1995-aisiais žmonės skundė nelegalus, kertančius sieną, mat jie atklysdavo iki vietinių sodybų labai alkani ir be jokios gėdos vogdavo sodo gėrybes. „Atsimenu vienas vyriškis įskundė migrantus dėl pavogtų kopūstų. Tokie neigiami prisiminimai ir stereotipai žmonėms tiesiog jau įaugę į kraują”, – pasakojo Vilniaus rinktinės pareigūnas.

Auga žavėdamiesi veiksmo filmu

Tenka pripažinti, kad vietiniai kontrabanda susižavi jau nuo pat jaunystės. Nuolat matydami pasienyje vykstantį veiksmą jaunuoliai kontrabandininko dalios nori. Tai ne tik lengvų pinigų troškimas, bet ir adrenalino pojūtis. Jaunuoliai auga aplinkoje, kur nelegalus verslas klesti ir visi nekenčia pasieniečių.

Valstybės sienos apsaugos tarnybos Vilniaus rinktinės Lavoriškių užkardos vyresniojo specialisto Gintaro Sviderskio teigimu, pasieniečiai ir vietos gyventojai bendradarbiavimo nevykdo.

„Lietuva dar nėra Vokietija. Pas mus žmonės tikrai iš karto nepraneša pareigūnams pamatę kažką įtartino. Anksčiau galvodavau, kad toks priešiškas nusiteikimas yra dėl tautinių skirtumų. Pasienyje daugiausia gyveno lenkai, baltarusiai, o pasienio darbuotojai buvo lietuviai, taigi tai provokavo savotišką tautinę nesantaiką. Šiuo metu čia gyvena ir labai daug lietuvių, taigi tokia hipotezė nepasitvirtino, nes santaikos ir tarpusavio pagalbos dar tikrai trūksta”, – teigė Lavoriškių užkardos pareigūnas.

Dažniausiai jaunuoliai kontrabandos versle atsiduria per draugus ar kaimynus. Būna ir tokių atvejų, kuomet tėvai į tokį verslą įtraukia savo vaikus. Vyresniems kontrabanda užsiimti fiziškai yra per sunku – net veikiant itin organizuotai, vis tiek gali tekti žiemą bėgti per gūdų mišką su sunkia cigarečių prikimšta dėže ant kupros. Apskritai, šioje veikloje svarbu gerai vienas kitą pažinoti ir pasitikėti.

Už 100 litų padarys viską

Jauni stiprūs vietiniai užsiima dviem cigarečių gabenimo metodais – pristato siuntinį iš karto arba atsargiau ir gudriau didesnį kontrabandos kiekį paslepia ir pasiima už kelių dienų. Nors pastarasis metodas reikalauja daugiau laiko, juo galima pargabenti didesnį kontrabandos kiekį. Tokiu metodu užsiimti gali tik vietos gyventojai, mat jie puikiai pažįsta pasienio ruožą ir miškus.

„Kai kontrabanda jau Lietuvos pusėje, pažeidėjai ima bėgti. Dažniausiai jie tikrai nežino, ar juos jau pastebėjo ir ar jau išsiųstas ekipažas vytis, todėl kontrabandą tiesiog paslepia kažkur miške. Po kelių dienų, kai viskas jau nurimsta, grįžta į tą pačią vietą ir cigaretes pasiima. Tokių slėptuvių miške esam suradę ganėtinai nemažai”, – pasakojo D. Dautaras.

Specialistas pripažino, kad visos slėptuvės yra randamos be gyventojų pranešimų, o su tarnybiniu šunimi arba sekant pėdsakais. Liūdna, bet labai dažnai pėdsakai atveda į vietinio, iš pažiūros padoraus, gyventojo sodybą. Kaskart nustebina tie gyventojai, kurie tikrai laikomi sąžiningais. „Būdavo žiemą atsekam kontrabandininkus šviežiais pėdsakai iki sodybos, įeinam, o ten pažeidėjas apsirengęs žieminiais rūbais ir striuke apsimeta, kad miega, ką tik į lovą įšokęs”, – komišką situaciją prisiminė pareigūnas.

Labiau organizuotos kontrabandininkų grupuotės veikia kur kas įspūdingiau. Patys tokie kontrabandos organizatoriais realių dėžių su cigaretėmis per pasienį neneša. Apskritai kontrabandos versle šis momentas yra pats sudėtingiausias, tad įgudę kontrabandininkai pernešimui samdo „žemiausią kastą”. Tokiam pavojingam ir fiziškai sunkiam darbui dažniausiai samdomi narkomanai ir girtuokliai iš Vilniaus, kurie atvyksta, įvykdo darbą, gauna pinigų ir dingsta. Lavoriškių užkardos vyriausiasis specialistas G. Sviderskis dažniausiai susiduria su vadinamaisiais „nešikais”. Dažniausiai jie arba vietiniai jaunuoliai, arba „žemiausioji kasta”.

“Tokiems narkomanams ir girtuokliams organizatoriai už kelių dėžių pernešimą bent jau anksčiau mokėdavo 100-200 litų. Šiuo metu, kiek girdėjau, atlygis dar šiek tiek didesnis”, – pasakojo specialistas. Priklausomybių turintiems žmonėms net keliasdešimt eurų yra tikrai geri, tad jie pasiryžta viskam. Negana to, kai kurie užsakovai „nešikams” prieš kontrabandos gabenimą parūpina net išgerti „ant drąsos”.

Teroras: padegti automobiliai ir į namus skriejantys buteliai

DELFI kalbinti pasienio pareigūnai pripažino, kad dabar santykiai su vietiniais gyventojais kur kas geresni nei prieš keletą metų. Vis dėlto net ir dabar išpuoliai prieš pareigūnus labai dažni. Valstybės sienos apsaugos tarnybos Vilniaus rinktinės vado pavaduotojas Edvardas Černiauskas atsimena viena baisiausių išpuolių prieš pareigūną. Nukentėjęs pareigūnas tarnybos metu pastebėjo transporto priemonę prie pat valstybės sienos. Galimus pažeidėjus jis ėmė vytis ir bandė sulaikyti. Spėjimai pasitvirtino – automobilyje buvo gabenamas didelis kiekis kontrabandinių cigarečių – net 20 dėžių. Nors iš pradžių pažeidėjas bandė bėgti, vėliau jis buvo atpažintas ir sulaikytas.

„Vėliau, praėjus kažkur mėnesiui, sudegė pareigūno, pagavusio minėtą kontrabandą, automobilis. Pasieniečiams kartu su kriminaline žvalgyba ėmus tirti šį nusikaltimą, paaiškėjo, kad automobilį sudegino būtent neseniai pagauti kontrabandininkai. Ši informacija perduota policijai ir pradėtas ikiteisminis tyrimas. Ši pažeidėjų gauja yra jauni asmenys, grupuotė kilusi vietos Mickūnų gyvenvietėje”, – teigė pasienio pareigūnas E. Černiauskas.

Pasak pareigūno, su panašiais išpuoliais tenka susidurti labai dažnai. Šias metais vienam pareigūnui net du kartus yra pagadintas automobilis, dažnai būna susprogdinamos padangos, į namus metami buteliai, apdaužomos namų daililentės. Pasitaiko ir pasienio punktų padegimų, tarnybinių transporto priemonių apgadinimų, stiklų bei akmenų mėtymų į užkardos teritoriją. Tokie išpuoliai yra pasienio pareigūnų kasdienybė.

Jaunimą ištraukti būtina

Pareigūnų teigimu, vietos kontrabandininkų perauklėti neįmanoma. Lieka atidžiai juos stebėti ir kilus menkiausiam įtarimui patikrinti. Kaip iš nelegalios veiklos ištraukti jaunimą aišku nėra.

Mykolo Riomerio universiteto Socialinės politikos fakulteto socialinio darbo katedros docento Gedimino Navaičio teigimu, kontrabanda yra veikla, kuriai nereikia nei išsilavinimo, nei sunkaus pasirengimo. Tai ganėtinai lengvos pajamos, kurios neišvengiamai labai sužavi jauną žmogų, augantį tokioje aplinkoje. Vis dėlto tokia veikla susidomėjusiems jaunuoliams reikėtų savęs paklausti, kur jie save mato už dešimties metų. Ar jis dar vis šliaužios grioviais ir bandys nugabenti cigaretes iš taško A į tašką B? Ar vis tik veiks kažką kitą? Koks gi ryšys tarp to, ką tas jaunas žmogus daro šiandien ir tarp to, ką jis iš tiesų norėtų veikti ateityje? Kai per tokią klausimų prizmę pradedami vertinti žmogaus veiksmai, daugelis žmonių pakeičia savo elgesio modelius.

„Esu mokęs penintencinio darbo specialistus, paprasčiau tariant, kalėjimo prižiūrėtojus. Seminaro metu vienas iš pateiktų klausimų buvo, kaip elgtis su itin „krutu” kaliniu, kuris atvirai niekina prižiūrėtoją. Labai dažnai pasitaiko tokių atvejų, kuomet kalinys jaučiasi viršesnis, nes už kokį vieną juodą darbelį laisvėje pasiima tiek, kiek prižiūrėtojas uždirba per pusmetį. Mano patarimas buvo labai paprastas – pasiūliau paskaičiuoti, kiek verta viena nuteistojo diena. Tarkime, kalinys pavagia daiktą, gauna keliasdešimt tūkstančių ir už tai turi kalėti tris metus. Realiai viena jo diena kalėjime verta vos 2 eurų. Taigi, kas iš tiesų uždirba mažiau?” – pavyzdį pateikė G. Navaitis.

Specialistas minėtoje situacijoje mato panašumų ir su kontrabandos verslu. Kontrabandininkas lyg kalinys – galvoja, kad uždirba labai daug ir yra žymiai geresnis už kitus, bet vis dėlto labai smarkiai klysta. Mesti kontrabandos verslą niekada nėra vėlu, svarbiausia išdrįsti.

Originalų tekstą rasite čia: http://www.delfi.lt/projektai/stop-kontrabandai/gyvenimas-pasienyje-prabangios-vilos-slepiamos-klesti-teroras-ir-nuolatines-kovos.d?id=69345974