Pagalba
Ką pareigūnai sako atėję pas kunigą?
2015-11-16

- Dažnai dėl dvasinių problemų į jus kreipiasi policininkai?

- Būtų labai gerai, jei dažnai kreiptųsi. Mūsų šalyje neretai žmonės net dėl fizinės sveikatos į gydytojus kreipiasi tada, kai liga būna pažengusi. Dvasiniuose dalykuose irgi panaši situacija, žmonės tempia iki paskutinio, kol gali vežti problemas, tol veža. Kalbant iš statutinės pozicijos, įprasta manyti, kad kalbėjimas apie dvasinius išgyvenimus yra silpnumo požymis, nerimta, nevyriška. Galiausiai netikima, kad, kas nori, gali padėti susitvarkyti su stresu darbe, asmeninėmis problemomis. Štai tokie stereotipai. Labai retai pareigūnas ateina ir sako: noriu pasikalbėti, turiu sunkumų.

- Tačiau jūs tam ir esate, kad išklausytumėte, padėtumėte.

- Pareigūnams nejauku prieš save, prieš kolegas, galiausiai prieš kunigą eiti ir sakyti, kad „man blogai“. Reikia perlipti šį barjerą, kitas dalykas - reikia įsivardyti, kad tai reikalinga. Man patiko vienos šeimos išsakyti žodžiai: mes einame pas psichologą ne todėl, kad turime problemų, o todėl, kad jų neturėtume. Žmogus yra dvasinė būtybė, nesvarbu, ar jis pareigūnas, ar kitos profesijos atstovas.

Aišku, ateina šiek tiek pareigūnų pasikalbėti. Ateina ir iš Policijos departamento, kuriame turiu kabinetą; ir pats nueinu išklausyti. Visada esu pasiruošęs padėti pareigūnams ir jų šeimų nariams įvairiausiose situacijose. Svarbu rasti duris į santykį, o tos durys dažniausiai būna koks nors praktinis dalykas: vaiko pirmoji komunija, sergantis artimas šeimos narys, santuoka ar kita. Per šiuos dalykus gali prisiliesti prie žmogaus vidinio pasaulio. Žmogus nėra sukurtas, kad gyventų vienas, kartais žmonės palūžta todėl, kad sprendžia problemas vieni. Paskui būna, kad tai atsiliepia šeimos gyvenime, darbe.

- Kokį stresą darbe patiria pareigūnai?

- Policijos pareigūnai pirmiausia susiduria su nedėkingumu. Patiria nepagarbą pirmiausia iš nusikaltėlių ir net iš teisių žmonių, aukų, nes tie žmonės susinervinę būna. Pareigūnai dažnai patiria kitų agresiją, pavojų, šlykščiausius vaizdus; mato smurtą, neteisybę. Stresas ir dėl to, kad kai kuriose situacijose policininkai supranta, jog jie iš esmės pakeisti nieko negali: sako, štai jau šeštą kartą važiuojame į vieną šeimą, kur smurtas, gali smurtautoją išvežti pasėdėti, bet iš esmės tos šeimos situacija nesikeičia.

Ne paslaptis, kad nusikaltėliai turi geriausius advokatus, juk turi iš ko jiems mokėti, būna, išsisuka. O koks nors pareigūnas kelerius metus intensyviai dirbo, kad tam nusikaltėliui būtų įvykdytas teisingumas. Noriu priminti, kad policijos pareigūnams labai svarbus piliečių palaikymas, juk girdime pasakymus, kad „mentas“, baudėjas, kyšininkas, korupcininkas ir taip toliau. Aišku, visur pasitaiko tokių dalykų, tačiau kai iš to padaromas stereotipas, tada blogai. Jeigu pareigūnas padaro nusikaltimą, tai jokiu būdu negalima to toleruoti, tačiau dėl konkrečių pareigūnų padarytų nusikalstamų veiksmų nereikia kaltinti kitų policininkų.

Visi pamename, kai Aleksandrijoje girtas Skuodo policininkas pražudė tris vaikus. Skuode ir visoje šalyje policininkus žmonės tada pirštais badė, niekino. Ateina vienas policininkas iš Skuodo pas prieš mane dirbusį policijos kapelioną ir sako: aš ilgus metus atidaviau sąžiningai tarnybai, dirbau viršvalandžius be jokio atlygio, stengiausi, o dabar kiekvienas girtuoklėlis man spjauna į veidą ir sako, kad jūs, policininkai, žmogžudžiai. Tokios patirtys pakerta pareigūnų dvasią ir motyvaciją.

Yra dvi streso rūšys, viena priverčia mobilizuotis ir padaryt daugiau nei normaliomis sąlygomis, kita - sukaustanti, taigi kalbant apie antrąją streso rūšį, moksliškai apskaičiuota, kad žmogaus, išgyvenančio tokį stresą, kūrybiškumas krenta iki 47 procentų, krinta ir darbo našumas. Kaip jau minėjau, policijos darbe streso daug.

Parengta pagal dienraštį „Vakaro žinios“

Originalų tekstą rasite čia: http://www.respublika.lt/lt/naujienos/lietuva/kitos_lietuvos_zinios/ka_pareigunai_sako_ateje_pas_kuniga/