Pagalba
Kaltas policininkas? O gal politikai?
2015-11-30

– Pradėkime nuo apdovanojimo. Ar žinote, už ką jį gavote?

– Mes bendradarbiaujame su Krašto apsauga. Padedame vieni kitiems organizuojant įvairias ceremonijas – Policijos dienos, priesaikų, apdovanojimų. Karinių oro pajėgų (KOP) specialistai mus konsultavo, kaip statutiniams pareigūnams organizuojant oficialius renginius laikytis protokolo, koks jis ir kaip reikia pasirengti. Kadangi policija labiau civilinė struktūra, padėdami kariškiams, į jų renginius įnešame šiek tiek kitokių standartų.

– Esate Lietuvos policijos profsąjungos pirmininkė. Po automatu "Kalašnikov" ginkluoto nusikaltėlio gaudynių policijos adresu skriejo kandūs juokeliai ir kritika. Kaip vertinate susiklosčiusią situaciją?

– Tai buvo klaida, labai šiurkšti klaida. Kaip buvo laikomasi instrukcijų ir teisės aktų, paaiškės po tarnybinio patikrinimo. Po šio įvykio atsirado pastebėjimų dėl instrukcijų keitimo, tačiau tai man kelia juoką. Šiandien yra daugybė instrukcijų, tik reikia jų laikytis. Į šią situaciją žiūriu kaip į klaidą. Reikia pasidžiaugti, kad ta klaida neturėjo rimtesnių padarinių, kad nebuvo sužalota žmonių.

Protingoji visuomenės dalis supranta giliau. Ne vieną kartą kalbėjome su mūsų šalies valdančiaisiais, kreipėmės į Seimą, Prezidentę, kėlėme vidaus reikalų sistemos problemas. Klausėme: ko norite? Ar norite kvalifikuoto, išsilavinusio pareigūno? Tačiau policija mūsų valdžiai taip ir netapo prioritetu. Skandalingojo ketvirtadienio įvykiai yra padarinys to, ko politikai nepadarė per keletą pastarųjų metų.

Po to ketvirtadienio tiek Seimo pirmininkė, tiek Prezidentė praleido progą patylėti. Iki šio įvykio Prezidentė visą laiką tylėjo. Nebuvo jos pozicijos dėl pareigūnų kasdienių reikalų ir problemų. Tačiau kai jau kažkas įvyksta, kai ginklą panaudoja muitinės pareigūnai, kai nusikaltėlis dingsta su automatu "Kalašnikov",  Prezidentė ima aiškinti, kaip tai negerai.

– Ko gero, tenka pripažinti, kad tą dieną Lietuvos policija prisimins kaip juodžiausią per savo istoriją. Ko gero, reikia pripažinti ir tai, kad atsiskleidė silpnoji policijos pareigūnų pusė.

– Nesutikčiau. Juodžiausios dienos per policijos istoriją yra tos, kai atlikdami tarnybines pareigas žūsta pareigūnai, kai davę priesaiką pareigūnai tai pamiršta ir tampa nusikaltėliais arba, būdami neblaivūs, traiško niekuo dėtus žmones. Tokios dienos yra juodžiausios. Visa kita yra klaidos, kurias būtina taisyti.

– Po įvykių Prancūzijoje policininkams buvo išdalyti automatiniai ginklai. Gal šie ginklai buvo perteklinė ginkluotė?

– Esu dirbanti pareigūnė. Ko gero, nėra sunku gauti duomenis, kiek kartų per metus pareigūnas siunčiamas kelti kvalifikacijos, kiek kartų šaudome, kokiais ginklais naudojamės, kokias galimybes turime sportuoti, tobulintis.

Policijos pajėgos buvo labai sumažintos, priskirta visokių papildomų funkcijų. Pareigūnas per metus du kartus gali dalyvauti mokymuose, kuriuose iš ginklo iššauna dešimt šovinių. Ir tai jau yra labai gerai.

Automatų "Kalašnikov" iš viso buvo atsisakyta. Mes iš automatų net nešaudome. Šaudome iš pistoletų, kuriuos naudojame tarnyboje kasdien. Nebuvo jokių praktinių šaudymų – išdavė automatus "Kalašnikov", ir viskas. Turiu 23 metų pareigūnės darbo stažą, "Kalašnikovu" šaudžiau tuo metu, kai mokiausi policijos akademijoje. Daugiau tokio ginklo rankose neturėjau. Realiai rizikinga paimti į rankas tokį ginklą.

Prabanga turėti kvalifikuotus policininkus? Mes jau seniai kalbame apie tai, kad policininko profesija nėra prestižinė. Dabartinės kritikos ir įžeidinėjimų kontekste iš viso neapsimoka būti policininku. Nėra teisinės bazės, kuri apgintų policininką,  norma – kad policininką galima įžeidinėti.

Teismų sprendimai neaptarinėjami, nes jie priimami Lietuvos vardu, tačiau reikia pripažinti ir tai, kad teismai formuoja praktiką, kad įžeisti pareigūną yra norma, nes jie pasirinkdami tokią profesiją turėjo įvertinti riziką. Jei pareigūno stipriai nesužalojo, o suplėšė uniformą, teismai tai traktuoja kaip normalų dalyką. Ar tai tikrai normalu? Juk į darbą išėjęs pareigūnas, ypač patrulis, niekada nežino, kokia jo laukia diena ir ar jis grįš namo sveikas, ir apskritai ar grįš.

– Vidaus reikalų ministras pareiškė apie atsistatydinimą. Ar, esant tokiai situacijai, tikrai turėtų atsistatydinti ministras? Gal galėjo kas nors kitas?

– S.Skvernelis, ko gero, vienintelis ministras, kuris atėjo suprasdamas, kas yra statutinė tarnyba, žinodamas, kokia reali situacija, kokių pokyčių reikia sistemai, kad ji keistųsi. Šie metai buvo gana progresyvūs visai teisėsaugos sistemai, ne tik policijai. Aiškiai pajutome žodžio "pokyčiai" reikšmę ir kaip tai atrodo realiai.

Buvo surengta ne viena konferencija, kurioje siekta išsiaiškinti, ko reikia, kad pareigūnas gautų išsilavinimą, deramą atlyginimą, būtų motyvuotas ir gerai atliktų pareigas. Bent jau man S.Skvernelis asocijuojasi su gerais pokyčiais. Jo atsistatydinimas neužtikrintų tų pokyčių tąsos.

Susidaro įspūdis, kad turintis stuburą, sąžiningas, principingas ministras netinka. Jo vietą turėtų užimti šių savybių neturintis asmuo, marionetė.

– Tai vis dėlto, kas turėtų prisiimti atsakomybę?

– Sistema didelė, yra apie 20 tūkst. statutinių darbuotojų. Natūralu, kad iš tokios daugybės gali atsirasti darančių klaidų. Jei ministras dirbtų antrą kadenciją ir nebūtų jokių pokyčių, tik klaidos, tai suprantu, kad būtų galima reikalauti, jog jis  atsistatydintų.

Gal būtų galima reikalauti, kad atsistatydintų generalinis komisaras. Tačiau per mažai laiko, kad šią situaciją būtų galima vertinti kaip jų neveiklumo klaidas ar neprofesionalumą. Viskas yra atvirkščiai – per nedidelį laiko tarpą padaryta didelių darbų ir jie turėtų būti tęsiami. Mes norime, kad ministras liktų – tęstų darbą ir būtų pokyčių. Manau, tai suprato ir visuomenė, todėl  toks didelis jos palaikymas.

– Šiuo metu dirbate Kriminalinės policijos Analizės skyriaus viršininke. Ką dirba jūsų skyrius?

– Šį darbą dirbu tik antras mėnuo. Dirbau Kauno rajone, nuovadoje ir kitur. Mūsų padalinys nėra didelis. Naujai įsteigtas. Mes analizuojame kriminogeninę situaciją, teikiame pasiūlymus,  mūsų rūpestis – ir tarptautinis bendradarbiavimas.

Analizuojame kiekvienos paros nusikaltimus. Taip, mes tarsi turėtume užbėgti pasikartojantiems įvykiams už akių, iš anksto priminti, kad artėja vienokių ar kitokių nusikaltimų tikimybė. Kadangi mūsų skyrius priklauso Kriminalinei policijai, negaliu plačiau pasakoti apie veiklą ir jos principus.

– Pagarsėjote, kai jūsų kabinete Žaliakalnio policijos komisariate buvo rasta pasiklausymo aparatūra. Kuo baigėsi ši istorija? Buvo pradėtas tyrimas, kuris vėliau įstrigo prokuratūroje.

– Ta istorija baigėsi niekuo. Ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas, tačiau sustabdytas nenustačius asmenų. Galima įvairiai interpretuoti susiklosčiusią situaciją, tačiau aš esu į priekį žvelgiantis žmogus. Nuo tų metų labai daug kas pasikeitė, pakeičiau ne vieną vadovaujamą pareigybę, keitėsi profesinės sąjungos veikimas, vadovai policijoje. Neabejoju, kad Policijos departamentas, Kauno vyriausiasis policijos komisariatas profesinę sąjungą mato kaip socialinį partnerį – esame stiprūs sąjungininkai.

Tai, kas buvo, buvo 2009 m. ir, jei kasdien gręžiočiausi į praeitį, tai man trukdytų eiti į priekį.

– Ar turite viziją, koks turėtų būti idealus Lietuvos policininkas?

– Mūsų šalies vadovai turėtų atsakyti, kokio policininko jie nori. Jeigu užtenka neišprususio, bestuburio, nevalyvo, jie gali mokėti ir minimumą. Bet jei nori savo šalies patrioto, kvalifikuoto, motyvuoto, sąžiningai atliekančio darbą ir besilaikančio priesaikos, turi tai ir ugdyti bei investuoti į Lietuvos policininką.

Originalų tekstą rasite čia: http://kauno.diena.lt/naujienos/kaunas/miesto-pulsas/kaltas-policininkas-o-gal-politikai-722090#ixzz3sxkTLwyJ