Pagalba
Neria į vandenį ir į ugnį, jų akyse ne kartą užgeso vaikų gyvybės
2016-01-25

Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento personalo skyriaus vyriausioji specialistė Liepa Raškevičienė sako, kad gelbėtojams tenka būti ne tik stipriems fiziškai ir psichologiškai, neretai jie patys suteikia psichologinę pagalbą artimuosius ar visą užgyventą turtą praradusiems žmonėms.

– Kėdainių rajone, Saviečių kaimo tragedija įvardijamas įvykis, ugniagesiams gelbėtojams buvo arčiausiai matomas. Ar vaikų kūnelius ištraukę gelbėtojai patys kreipėsi pagalbos, ar ji jiems buvo suteikta nelaukiant, kol patys paprašys?

Mes pasiūlėme savo pagalbą, o ugniagesiai gelbėtojai maloniai ją priėmė. Esu labai dėkinga Kauno apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdybos Kėdainių priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos pareigūnams už psichologinės pagalbos svarbos suvokimą ir pademonstruotą atvirumą naujovėms – juk psichologinės pagalbos ugniagesiams gelbėtojams sistema pradėta kurti tik praėjusių metų paskutinį ketvirtį. Beje, Lietuvos priešgaisrinėje sistemoje psichologinė pagalba pradėta teikti tik dabar. Tikiu, jog ji bus naudinga visiems ugniagesiams gelbėtojams.

Kita vertus, reikia akcentuoti ir tai, jog dėl didelės profesinės patirties ir tam tikrų asmeninių savybių patys ugniagesiai gelbėtojai yra geri „psichologai“ – juk po gelbėjimo operacijos jie dažnai suteikia emocinę paramą gyventojams. Tai rodo ir piliečių padėkos, išreikštos ugniagesiams gelbėtojams už palaikymą sunkiomis akimirkomis.

– Kaip į įvykius reagavo gelbėtojai, kurie kūnelius iškėlė iš šulinio? Ar jie noriai dalijosi emocijomis, ar vyrai visgi yra gana uždari? Ar tie patys gelbėtojai kaltino save, kad „jei būtų paskubėję, gal dar būtų pavykę“, arba pranešusiuosius apie įvykį „jei būtų paskambinę anksčiau, vaikai dar gal būtų gyvi?“

Psichologo profesinė etika neleidžia atskleisti tokių detalių – esu įsipareigojusi saugoti profesinę paslaptį bei gerbti klientų teisę į privatumą ir konfidencialumą. Informuojant visuomenę apie psichologo darbą, tai labai svarbu akcentuoti. Taip pat jokiu būdu nenorėčiau prisidėti prie stereotipų apie tam tikras žmonių grupes formavimo, pavyzdžiui, teigiant, jog vieni žmonės yra uždaresni už kitus, nes stereotipų jau yra daugiau, negu reikėtų.

Atsakinėdama į šį klausimą iš profesinės perspektyvos, iš tiesų norėčiau akcentuoti ugniagesių gelbėtojų darbe patiriamo streso specifiką. Ugniagesiai gelbėtojai savo darbe susiduria su itin didele pakartotinės psichologinės traumos rizika, nes per visą tarnybos laikotarpį pareigūnai patiria aibę įvairių kritinių įvykių. Stresą kelia ir priklausomybė nuo komandinio darbo – juk tai nėra darbas, kurį žmogus gali atlikti vienas, todėl reikalingas ypatingas komandos sutelktumas bei tarpusavio pasitikėjimas. Kitas specifiškas ugniagesio gelbėtojo streso šaltinis kartais yra sunkiai numanomas galutinis darbo rezultatas – pavyzdžiui, juk dėstyti besiruošiantis profesorius gana neblogai įsivaizduoja, kokią paskaitą vakare perskaitys studentams, o ugniagesiai gelbėtojai, skubėdami į pagalbą, dažniausiai tiksliai nežino, kaip pavyks gelbėjimo darbai. Iš tiesų žemai lenkiu galvą prieš ugniagesio gelbėtojo darbui pasišventusius pareigūnus ir jų antrąsias puses, kurios yra ne tik žmonos ar draugės, bet dažnai ir jų ilgametės asmeninės „psichologės“. Šeimos palaikymas pareigūnams tokių sukrečiančių įvykių kontekste yra be galo svarbus, tai labai akcentuojama ir užsienyje.

– Ką patartumėte ugniagesiams gelbėtojams ir paprastiems žmonėms, kaip išgyventi tokias netektis, kai vaikų gyvybės jau neįmanoma išgelbėti?

Psichologo profesija verčia labai atsargiai žiūrėti į patarimų dalijimą. Juk iš pažiūros panašius gyvenimo įvykius mes patiriame visiškai skirtingų gyvenimo istorijų ir asmeninės brandos kontekste, todėl patarimas, padėjęs vienam, gali padaryti didelę žalą kitam. Kita vertus, dažniausiai gautus patarimus labai sunku įgyvendinti – juk patariama remiantis asmeninėmis aplinkybėmis, nors įrodymų, kad identiškos patirtys egzistuoja, apskritai nėra. Ne veltui liaudyje apie patarimus sakoma: „Tinka visiems ir nei vienam“... Taigi, profesionalių konsultantų uždavinys toli gražu nėra patarinėti, o padėti klientui atrasti savus sprendimus ir įsisąmoninti savo laisvę veikti. Tai itin svarbu akcentuoti, informuojant visuomenę apie psichologų darbą, nes dažnai nepagrįstai manoma, kad geras psichologas dalija patarimus. Lygiai taip pat negalima būtų suplakti specifinių patarimų ugniagesiams gelbėtojams su bendro pobūdžio patarimais visiems žmonėms. Netekčių psichologijoje yra išskiriami tam tikri įprasti gedėjimo etapai, nemažas dėmesys skiriamas komplikuotam, užsitęsusiam gedėjimui ir apskritai komplikuotoms netektims (tai netikėtos ir dramatiškos netektys, kurioms būtų galima priskirti ir Saviečių kaimo mažametes smurto aukas, ir Šiauliuose kilusiame gaisre žuvusius tris vaikučius). Todėl kiekvienam, ieškančiam atsakymo į klausimą, kaip išgyventi netektį ar norinčiam sužinoti daugiau, vertėtų kreiptis į netekčių psichologijos specialistus, kurių Lietuvoje tikrai yra.

– Kaip elgtis nelaimės atvejais, kaip susivaldyti ir nepulti į paniką?

Panika yra ne tik labai stiprus baimės ir nerimo jausmas, tačiau ir staigus poreikis sprukti iš mums ar artimiesiems grėsmingos situacijos. Reikia pabrėžti, kad tai yra visiškai natūrali apsauginė žmogaus reakcija, kylanti realaus ir neišvengiamo pavojaus akimirką. Šios natūralios apsauginės reakcijos padėjo žmonijai išlikti nuo neatmenamų laikų. Pabrėžiama, kad panikos nederėtų suvokti kaip panikos priepuolio, kurio metu labai stiprus baimės ir nerimo jausmas užvaldo žmogų, nors iš tiesų nėra jokio realaus pavojaus sveikatai ar gyvybei. Tokia panika kaip nemaloni, varginanti ir gąsdinanti būsena yra priskiriama nerimo sutrikimų grupei, ją reikia gydyti. Kalbant apskritai, nerimo patyrimas yra reikalingas žmogui, nes skatina fizinį ir intelektinį aktyvumą. Juk tai į ateitį nukreipta emocinė būsena, kuri žaibiškai padeda suplanuoti mūsų elgesį (būtent dėl to nerimas kartais yra vadinamas ir intelekto šešėliu). Patirtas stresas yra savotiška organizmo mobilizacija, jo metu net padidėja organizmo pajėgumai. Juk turbūt visi esame girdėję neįtikėtinų atvejų, kai beveik nebevaikštantis senjoras pats vienas iš gaisro užkluptų namų išneša už save sunkesnę spintą. Taigi, pavieniai ar mažesni stresiniai įvykiai žmones neretai stimuliuoja, tačiau pabrėžtina, kad ilgalaikis stresas arba aibė stresą keliančių išgyvenimų per trumpą gyvenimo laikotarpį yra kenksmingi žmogui tiek fiziškai, tiek psichiškai, galiausiai tai išderina ir natūralių apsauginių žmogaus reakcijų mechanizmą.

– Ar ugniagesiai gelbėtojai jautriausiai reaguoja į įvykius, kuriuose nukenčia ar žūva vaikai?

Tokio tyrimo mes nesame atlikę. Tačiau ir iš aštrių visuomenės reakcijų matyti, kad žmones labai sukrečia tokios komplikuotos netektys, kai aukomis tampa visiškai patys negalintys nei apsiginti, nei išsigelbėti asmenys. Deja, jie nesuspėjo užaugti ir tapti atsakingais už savo gyvenimą.

Originalų tekstą rasite čia: http://www.delfi.lt/news/daily/crime/neria-i-vandeni-ir-i-ugni-ju-akyse-ne-karta-uzgeso-vaiku-gyvybes.d?id=70110314