Pagalba
Prezidento rinkimai 2019: Arvydo Juozaičio požiūris į teisėsaugą ir teisėtvarką
2019-05-06

Prezidento rinkimai 2019: Arvydo Juozaičio požiūris į teisėsaugą ir teisėtvarką

 

Nacionalinis pareigūnų profesinių sąjungų susivienijimas visiems kandidatams į šalies Prezidentus pateikė 6 klausimus, susijusius su Lietuvos teisėsaugos ir teisėtvarkos situacija. Šiandien pateikiame Jums ekonomisto, humanitarinių mokslų daktaro ir kandidato Arvydo Juozaičio, antrojo pateikusio savo atsakymus, požiūrį.

 

Kaip Jūs, kaip Lietuvos pilietis ir gyventojas, vertinate dabartinę šalies teisėsaugos/ teisėtvarkos būklę?

 

Pastaruoju metu daug kalbama apie esą sėkmingą policijos reformą ir apie tai, kaip keičiasi Kalėjimų departamentas bei kitos teisėsaugos / teisėtvarkos institucijos. Tačiau yra ženklų, kad ne viskas pasiteisino, o čia klaidų tikrai būti negali. Reformos, susijusios su žmonių saugumu, turi būti labai atsakingos. 

 

Padėtį teisėsaugoje ir teisėtvarkoje vertinu gana neigiamai. Manau, kad visa sistema laikosi ant netvirtų kojų. Antai valstybė menkai investuoja į ikiteisminio tyrimo institucijas, į tyrėjų kvalifikaciją, jų aprūpinimą ir atlyginimus. Daug nusikaltimų lieka neištirta. Piliečiai linkę dėl visko kaltinti teismus, tačiau nuolat tenka girdėti, kad gan dažnai teismus pasiekia silpnai parengta medžiaga.

 

Kaip manote, ar šalies prezidentas turi pakankamai galių ir svertų keisti ir stiprinti teisėsaugą ir teisėtvarką? Jei taip, kokiais būdais ir kokiomis kryptimis stiprinsite Lietuvos teisėsaugą ir teisėtvarką?  

 

Nors pastaruoju metu įstatymiškai daugiau galių šioje srityje suteikta Vyriausybei, tačiau šalies vadovui galių pakanka (juk jis skiria vadovus). Kitas dalykas, kad tų galių nederėtų naudoti nesibaigiančioms reformoms. Pareigūnai skundžiasi, kad per tas reformas yra sugriauta darbo apmokėjimo sistema. Nors kalbama, kad buvo didinami atlyginimai, kalbant su sistemos darbuotojais girdžiu, kad tai yra fikcija, nes dažniausiai tiesiog didinami darbo krūviai.

 

Mano siūloma politika šioje srityje aiški: orios darbo sąlygos, orus atlyginimas, skaidrumas, padorumas. Teisėsaugos / teisėtvarkos veikla neturi kelti abejonių Lietuvos žmonėms.

 

Iš konkretesnių dalykų paminėčiau, kad Lietuvai reikalingas rimtas valstybinis policijos pareigūnų rengimo centras. O dabar rinkos santykiai skverbiasi net ir į šią sritį. 

 

Daugelis teisėsaugos ir teisėtvarkos įstaigų šiuo metu išgyvena vienokius ar kitokius pokyčius / reformas. Kaip juos vertinate? 

 

Viešojoje erdvėje daug kalbama apie Lietuvos policijos pertvarką. Teigiama, kad policijos pareigūnai aprūpinti naujomis darbo priemonėmis, kompiuteriais, automobiliais, uniformomis, kad atsisakyta nebūdingų policijai funkcijų, kad padidintas darbo užmokestis.

 

Tačiau per pertvarką sumažintas pareigūnų skaičius, atsisakyta kriminalinės žvalgybos veiklos funkcijų teritoriniuose policijos komisariatuose, sumenko policijos prevencinė veikla, kurią anksčiau vykdė apylinkės inspektoriai ir nepilnamečių reikalų policijos pareigūnai. Manau, kad reikia objektyvaus reformų audito. 

 

Jei tiesa, kad po reformų yra pasiektas toks lygis, kai patruliuojama ir po vieną, kad dažnai ekipažai suformuoti vien iš merginų, kurios privalo reaguoti į pavojingus incidentus, tai tokias permainas vertinu labai neigiamai. 

 

Kaip manote, su kokiais didžiausiais iššūkiais šiuo metu susiduria Lietuvos statutiniai pareigūnai?

 

Kiekviena statutinė institucija turi skirtingas užduotis ir funkcijas, todėl, matyt, yra ir skirtingi iššūkiai. Jeigu keliais sakiniais tai, matyt, reikėtų atkreipti į bendrus dalykus tokius kaip darbo krūviai jų paskirstymai, galimai, skirtingus ir neproporcingus atlyginimus, kurie turėtų būti nedelsiant suvienodinti. 

 

Problematika man žinoma, tačiau dar pasigilinčiau, aptarčiau padėtį su visų statutinių įstaigų pareigūnais – tiek su vadovais, tiek ir su profesinių sąjungų atstovais. Nepagalvoti pokyčiai statutinėse institucijose gali būti itin žalingi.

 

Man nepatinka ir bendra pokyčių tendenciją – pareigūnus paversti universalais – lyg  kokiais kiborgais. Tai atsiliepia jų kompetencijai. Policija tampa lyg kokia baudėja, o ne ta, kas turi ginti, saugoti, padėti. Dar blogiau, jeigu iš tiesų grįžta sovietinė tradicija – dėl rezultatų fabrikuoti bylas. 

 

Ar kadenciją baigianti šalies vadovė buvo pakankamai aktyvi sprendžiant teisėsaugos ir teisėtvarkos problemas?

 

Šalies vadovės indėlį vertinčiau gan neigiamai, nes jos vadovavimo metai buvo teisėsaugos ir teisėtvarkos silpninimo, kartais net griovimo metai. Tiesa, pirmojoje kadencijoje buvo daug gerų iniciatyvų tobulinant kodeksus, stiprinant ekonominių nusikaltimų prevenciją.

 

Pastaruoju metu viešojoje erdvėje rašoma apie prokuratūros darbo metodus, kaip prokurorai save neoficialiai vadina PUT (politinių užsakymų tarnyba), o Generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokuroras viešai pasakoja, kaip „laužomi žmonių likimai“, nustatomi prokuratūroje nepotizmo atvejai, kaip pradedami ikiteisminiai rezonansiniai tyrimai. 

 

Mano supratimu, šalies vadovas turi principingai ginti žmogaus teises ir laisves. Neturi būti taip, kad prokurorai lengva ranka rašytų kaltinamuosius aktus ir bylas buldozeriu stumtų į teismus. Prokuratūra turėtų būti depolitizuota ir nepriklausoma, o tapo priklausoma, galimai, ir nuo politikų, ir net specialiųjų tarnybų.  

 

Kodėl to nematė kadenciją baigianti vadovė, ar net tai skatino, sunku atsakyti. Kada atsitikdavo kažkoks rezonansinis įvykis, tuomet kadenciją baigianti prezidentė tapdavo aktyvi... 

 

Turime tokį teisingumo lygį, kad žmonės neapsikentę nori emigruoti (apie teisingumo stoką, kaip apie emigracijos priežastį, nuolat girdžiu susitikimuose su žmonėmis). Tai nepriimtina. 

 

Ar Jums asmeniškai paskutiniu metu teko susidurti su Lietuvos statutiniais pareigūnais? Kokį įspūdį paliko šis / šie susitikimai?

 

Taip teko. Bendravau ir su statutiniais pareigūnais, ir su statutinių įstaigų asociacijomis. Teko lankytis ir pataisos įstaigose, ir kitur susipažinti su esama problematika.  

 

Pareigūnai neretai yra puikūs žmonės, profesionalai, tačiau sistema, kurioje jie dirba, serga. Tačiau nereikėtų skubėti su vaistais ir gydymu, kurie gali būti žalingesni ir už pačią ligą.   

 

Turime idėjų, ką galima būtų pagerinti šioje srityje. Linkiu pareigūnams ištvermės ir primenu, kad vienas iš keturių mano programos bokštų – teisingumas, todėl tam bus kreipiamas didelis dėmesys, puoselėjamas bendradarbiavimas.