Pagalba
1800
narių
6
organizacijos
Pagalba
Prieš dešimtmetį buvo įkurta Lietuvos aplinkos apsaugos sistemos darbuotojų profesinė sąjunga
2021-04-13

Lietuvos aplinkos apsaugos sistemos darbuotojų profesinė sąjunga (LAASDPS) mini savo dešimtmetį. Ilgametis organizacijos vadovas Vaidas Laukys pripažįsta, kad šalies aplinkosauga per tuos dešimt metų pasikeitė neatpažįstamai. Nepaisant to, vis dar dažnos situacijos, kuomet įvairių sistemoje veikiančių organizacijų vadovai įvairias vidines institucijų problemas yra linkę spręsti eilinių darbuotojų sąskaita. 

 

– Kodėl buvo įkurta LAASDPS? 

 

– Idėja įkurti LAASDPS prieš 10 metų gimė vadinamojoje inspektorių Taryboje – visuomeninėje organizacijoje, savotiškoje patariamojoje Aplinkos ministro institucijoje. Turime prisiminti, kad tuo metu sprendimai sistemoje buvo priimami praktiškai vienašališkai, neklausiant darbuotojų nuomonės, neatsižvelgiant į jų nuotaikas. Įvairūs sprendimai aplinkosaugininkams buvo tiesiog primetami, o patys žmonės išnaudojami, sistemiškai pažeidžiamos jų teisės. Tad 82 aplinkosaugininkai iš tuometinių regionų aplinkos apsaugos departamentų ir nusprendė įsteigti LAASDPS.

 

– Kaip aplinkosauga atrodė anuomet, kokie buvo svarbiausi iššūkiai? 

 

– Anuomet sistemos darbuotojai visų pirma nebuvo patenkinti tuo, kaip priimami sprendimai, lemiantys jų daro sąlygas, socialines garantijas. Sistema buvo visiškai uždara, o visus svarbiausius klausimus iš esmės sprendė aplinkos ministerijos ir regionų aplinkos apsaugos departamentų vadovai. Eiliniai darbuotojai tiesiog buvo užribyje. Teko gerokai pasistengti, kad darbuotojų balsas pagaliau būtų ne tik išgirstas, bet ir į jį atsižvelgiama. Tikrai ne sistemoje veikiančių institucijų vadovai suprato, kad aplinkosaugininkai nėra vergai, o jų atliekamas darbas turi būti atlygintas pagal nuopelnus ir rezultatus. 

 

Pamenu, kiek nuostabos įvairių žmonių veiduose buvo tada, kai pirmą kartą užsiminėme, kad papildomas aplinkosaugininkų darbas – pavyzdžiui, reiduose po darbo valandų – taip pat privalo būti apmokamas. Dabar gi tai jau norma. 

 

Be to, galiausiai profesinės sąjungos įkūrimas buvo ir signalas žmonėms, bendruomenei. Parodėme, kad kartu galime nuveikti tikrai daug, o susitelkimas gali padaryti ženklius pokyčius darbuotojų labui.

 

– Kaip vertinate aplinkos apsaugos sistemą dabar? 

 

– Jei kalbėti apie socialinį dialogą ir profesinių sąjungų įtaką, tikrai turime daug daugiau svertų įtakoti bendruomenei svarbius sprendimus. Tam yra ir tinkama teisinė bazė, pagaliau dauguma vadovų į mus jau žiūri kaip į bendruomenės atstovus, o ne į priešus. Su Aplinkos ministerija esame pasirašę šakos kolektyvinę sutartį, prieš metus kolektyvinė sutartis pasirašyta ir tarp mūsų profesinės sąjungos ir Aplinkos apsaugos departamento (AAD). Galiausiai yra dar ir nacionalinė kolektyvinė sutartis. Visi šie dokumentai mūsų nariams suteikia papildomų garantijų – galiu paminėti dvi papildomas atostogų dienas, mokslo atostogų suteikimą ir pan. 

 

Žinoma, ne viskas klota rožėmis, o geriausia to iliustracija yra pastarojo meto AAD vadovybės veiksmai priimant vienašališkus sprendimus (nutraukti kolektyvinę sutartį, įvesti suminės darbo laiko apskaitos režimą), net ir persekiojant kitokią nuomonę turinčius darbuotojus. Todėl mums, siekiant apsaugoti darbuotojus, kyla vis naujų iššūkių.

 

– Ar socialinis dialogas aplinkosaugoje smarkiai pažengė per tuos 10 metų į priekį? 

 

– Tikrai taip. Pieš 10 metų į profesinių sąjungų narius buvo žvelgiama kaip į prieš vėjo malūnus kovojančius keistuolius. Visgi,  būrėme bendraminčius, mokėmės, dėjome pamatus socialiniam dialogui, įstojome į Nacionalinį pareigūnų profesinių sąjungų susivienijimą. Pradėjome kovą už bendruomenei svarbius dalykus: kovojome už tai, kad darbuotojams būtų sudarytos tinkamos darbo sąlygos, jie būtų tinkamai aprūpinti tarnybai būtinomis priemonėmis, užtikrinamos jų socialinės garantijos, mokamas atlygis už papildomą darbą (pasyvų budėjimą). Palaipsniui mūsų ambicijos augo, o veikla plėtėsi. Pastaraisiais metais ženkliai prisidėjome prie sistemos finansavimo didinimo, darbuotojų darbo užmokesčio fondo augimo.

 

Tačiau nepaisant sėkmės istorijų, socialinis dialogas aplinkosaugoje vis dar yra trapus, o neatsakingi kai kurių įstaigų vadovų sprendimai ir asmeninės ambicijos griauna jį lyg kortų namelį. Todėl privalome dėti pastangas ir ieškoti tikro socialinių partnerių dialogo, kurio pasėkoje galėtume turėti ilgalaikius susitarimus, atliepiančius aplinkosaugininkų lūkesčius bei ženkliai prisidedančius prie aplinkosauginės situacijos gerinimo šalyje.

 

– Ko norėtumėte palinkėti bendruomenei ir sistemai?

 

– Visų pirma – optimizmo. Reikia labiau pasitikėti vieni kitais, suremti pečius bendrai veiklai. Tik veikdami išvien galime pakreipti sisteminius sprendimus aplinkosaugininkams, o tuo pačiu ir visai aplinkosaugos sistemai palankia kryptimi. Tik taip išvengsime trumpalaikių ir populistinių sprendimų, sustiprinsime bendruomenę, padarysime prasmingus darbus, kurių vaisiais, augdami švarioje ir žalioje Lietuvoje, džiaugsis ir mūsų vaikai bei anūkai.

 

Tai, kad judame teisinga linkme, mums parodo kasmet didėjančios organizacijos narių gretos.  Prie LAASDPS jungiasi ne tik AAD žmonės, tačiau ir Aplinkos apsaugos agentūros, Valstybinės miškų tarnybos, Lietuvos hidrometeorologijos tarnybos, Statybų inspekcijos darbuotojai. Susivieniję gebame stipriau įtakoti aplinkosaugos valdymą, efektyviau dalyvaujame sprendimų priėmime ir prisidedame prie sistemos skaidrumo.