Derybinės galios netolygumai yra ekonomikos varomoji jėga ir tuo pačiu didžiausias jos iššūkis. Sprendžiant iš emigracijos, savižudybių, alkoholizmo, depresija serga ne tik pavieniai, mažai užsidirbantys asmenys, bet ir didelė dalis visuomenės. Socialinė depresija ūmėja, nes daugiausiai uždirbantys vartoja, perka, parduoda, gauna dividendus ir taip sukelia kainas. Jie net 7 kartus pagal pajamas lenkia tą mažiausias pajamas gaunančiųjų dalį, kuri ieško akcijinių prekių iš „Optima linijų“, nekeliauja, nepramogauja, negeria kavos kavinėse, nekaupia, nes beveik viską išleidžia maistui ir šilumai.

Vyriausybė savo programoje įsipareigojo spręsti emigracijos ir socialinės atskirties klausimus. Daugelis ekonomistų ir ekspertų pabrėžia, kad Lietuvos socialinė ir ekonominė politika atitinka Europos Sąjungos ir EBPO šalių rekomendacijas. Mūsų biudžetas nebėra deficitinis, valstybės skola atitinka Mastrichto kriterijus. Esame maža, į eksportą orientuota, ekonomika, tačiau Lietuva pavojingai artėja prie mažų pajamų spąstų, kas ilguoju laikotarpiu gresia mūsų konkurencingumo praradimo pavojais.

Kaip Lietuvos, taip ir tarptautiniai ekspertai išvien signalizuoja, kad mūsų gamybos, paslaugų ir darbo rinkos struktūra negarantuoja mums ilgalaikės pažangos, nes nedidėja darbuotojų derybinė galia. Būtent darbuotojų derybinės galios didinimas yra tapęs vienu iš esminių Sauliaus Skvernelio vadovaujamos Vyriausybės ekonominės politikos pažadu. 

Darbuotojų derybinė galia yra ir buvo „didelė“, jei skaitysime dabar galiojantį ir ypač anksčiau galiojusį Darbo kodeksą. Tačiau tai – tik formali galia. Ji nesiremia konkrečiais kolektyviniais subjektais, nes derybos visada yra psichologinės varžybos. Neturint galimybės derybose paveikti darbdavio, darbuotojui visada atiteks mažiau.

Kad kolektyvinis atstovavimas Lietuvoje taptų realybe, žmonės turi veikti grupėmis, kolektyviai. Ne veltui mūsų Konstitucijos kūrėjai būtent profesines sąjungas išskyrė kaip esminį tokio atstovavimo įrankį. Profsąjungos pasiteisina ne tik teoriškai, bet ir praktiškai. Tose įmonėse, kur jos veikia, atlyginimai didesni, darbo ginčai daug dažniau sprendžiami darbuotojų naudai. 

Ar ir kaip valstybė gali paskatinti profesinių sąjungų kūrimąsi? Kodėl tose šalyse, į kurias emigruoja lietuviai, profsąjungos yra masinės, o pas mus profsąjungoms priklauso vos 8-10 proc. darbuotojų?

Nevyriausybinių organizacijų plėtrai Lietuvoje sukurtas skatinimo per GPM paskirstymą mechanizmas. Jo pirminė idėja kiek pasikeitė, atsiradus galimybei remti ir darželius, mokyklas, o vėliau – atskirą procentą skiriant tik partijoms.

Galima sakyti, kad valstybė profsąjungas remia šiuo metu per projektinę veiklą. Tačiau projektai dažnai yra formalūs ir nepasiekia didelės dalies žmonių. Kitas būdas yra skatinti profsąjungas per papildomą GPM procentą, kuris šiuo metu skiriamas išskirtinai politinėms partijoms. Būtent tokiu keliu siūlome eiti. Tai būtų taikli parama, skirta tik toms organizacijoms, kurios sugeba mobilizuoti didelį kiekį žmonių.

Ypatingas politinių partijų statusas (skiriant tik joms 1 proc. GPM) pateisinamas Konstitucijos sąranga. Manau, kad emigracija ir atskirtimi galima pateisinti ir ypatingą paramą profsąjungoms. Daugelyje ES šalių egzistuoja galimybė gauti pajamų mokesčio lengvatas tiems, kas remia ar dalyvauja profsąjungų veikloje.

Šiuo metu profsąjungos iš GPM atskaitymo gauna 25 kartus mažiau pajamų nei asociacijos, 20 kartų daugiau gauna biudžetinės įstaigos, penkis kartus daugiau – partijos.

O juk silpnos profsąjungos – tai mažos algos.

Ypatingų pastangų skatinat profsąjungas Lietuvai reikia todėl, kad profsąjungos atstovauja daug platesnį gyventojų skaičių. Apie 70 proc. darbingų žmonių yra dirbantys ir jiems reikia savų organizacijų pagal profesijas. Kitos grupės paprastai gerokai mažesnės – neįgaliųjų, pensininkų, sodininkų, baltiškų tradicijų puoselėtojų ir t.t. Kitas svarbus aspektas yra tai, kad darbuotojų vienijimasis į profesines sąjungas dažniau susilaukia darbdavių priešiškumo nei dalyvavimas Maisto banko akcijose darbo metu ar savanorystė gyvūnų prieglaudose.

Svarbu nepamiršti, kuo remiasi naujo Darbo kodekso filosofija. Lankstesnė darbo rinka reiškia ne ką kitą, o įstatyminio reguliavimo pakeitimą kolektyviniais susitarimais. Jei profesinės sąjungos tokios retos, naujasis Kodeksas neveikia, neduos rezultato, kurio laukiame. Darbo tarybos yra tik pirmas žingsnis link kolektyvo savimonės formavimosi. Jos negali siekti kolektyvinių sutarčių.

Priešininkų argumentai, sakantys, kad papildomas profsąjungų rėmimas per GPM diskriminuoja kitas organizacijas, yra nepagrįsti todėl, kad jokie mokestiniai įstatymai negarantuoja visiškos mokesčių mokėtojų lygybės. Taip, pavyzdžiui, uždarosios akcinės bendrovės moka 15 proc. pelno mokesčio, tuo tarpu daugelis mažųjų bendrijų – vos 5 proc. Ši diskriminacija pateisinama smulkaus verslo rėmimu. 

Partijos remiamos dosnia valstybės dotacija, o biudžetinės įstaigos iš viso gauna biudžetinį finansavimą.

Mūsų siūlomų įstatymo projektų atveju, diskriminacija pateisinama tuo, kad profesinė sąjunga yra esminė Konstitucijoje įtvirtinta kolektyvinių derybų ir tuo pačiu atlyginimų didinimo priemonė. Todėl visiškai pateisinama, kad norint paskatinti profsąjungų plėtrą, joms kurį laiką (iki kol minėtos proporcijos nepasikeis) galios specialios mokestinės subsidijos taisyklės".

Portalas Delfi skelbia, kad Seimas penktadienį turėtų balsuoti ir dėl naujos redakcijos Strateginę reikšmę nacionaliniam saugumui turinčių įmonių įstatymo. Jame, be kita ko, numatyta, kad dėl tokių dalykų, kaip ryšiai su užsienio valstybių žvalgybomis ar teroristinėmis organizacijomis, būtų tikrinami ir įmonėse veikiančių profesinių sąjungų ar darbo tarybų pirmininkai.

„Į strateginėse įmonėse veikiančias profesines sąjungas gali jungtis ir darbuotojai, kurie tikrinami šalies specialiųjų tarnybų, ir tie, kurie pagal užimamas pareigas netikrinami. Iš jų profesinės sąjungos išsirenka pirmininką. Šiuo metu yra žinoma, kad kai kurių strateginę reikšmę nacionaliniam saugumui užtikrinti svarbių valstybės įmonių darbuotojus vienijančių profesinių sąjungų pirmininkai yra trečiųjų šalių piliečiai, ir jie nebūtinai gali būti patikrinti.

Turint omeny, kad trečiosios šalies pilietybė gali būti susijusi su didesniu lojalumu tai šaliai ir kad tokie darbuotojai gali būti netikrinami, tai gali būti riziką nacionaliniam saugumui didinantis veiksnys. Pavyzdžiui, tokie profesinių sąjungų pirmininkai gali daryti neigiamą įtaką minėtų įmonių darbuotojams ir panašiai“, – aiškinama Seimo nario Lauryno Kasčiūno pataisoje.

Skaitykite daugiau: https://www.delfi.lt/verslas/verslas/susirupinimas-snipinejimu-ar-raganu-medziokle-plecia-saugumo-tikrinamu-asmenu-rata.d?id=76865181