Visgi Seimo pavasario sesijos pradžią lydintis fonas sufleruoja, kad Lietuva ir toliau bus murkdoma smulkių politinių intrigų pelkėse. Vyriausybės pamatus klibina Vijūnėlės dvaro ir dvarininkų skandalas, šalies prezidento pareigas kažkada ėjusio politiko bandymas parsiduoti už 15 tūkst. auksinių ar pasyvus Aplinkos ministerijos grietinėlės pritarimas savo pavaldinius tiesiogine to žodžio prasme ujanties regioninių aplinkos apsaugos departamentų vadovams.

Į praėjusius rinkimus didžiausia valdančioji Lietuvos partija ėjo su šūkiu „Svarbiausia žmogus”. Socialdemokratai visus keturis kadencijos metus darbais įrodinėja, kad taip yra iš tiesų. Bėda tik ta, kad kalba eina ne apie paprastą Lietuvos žmogų. Valdantiesiems svarbiausias yra tas žmogus, draugas, partijos bičiulis, kuris patogiai ir šiltai įsitaisęs prie valdžios lovio. 

Jei politikams iš tiesų rūpėtų, pavyzdžiui, statutiniai Lietuvos pareigūnai, besirūpinantys kasdieniu žmonių saugumu, politikai nebūtų metų metus delsę su teisėsaugos reformai būtinais sprendimais. O galiausiai net ir išdrįsę juos priimti, būtų skyrę pakankamą finansavimą įstatymų įgyvendinimui taip kaip tai padarė su išorine šalie gynyba. 

Imkime kad ir praėjusių metų pabaigą, kuomet buvo svarstomas 2016-ųjų biudžetas. Vyriausybėje buvo gerokai apkarpytas šių metų vidaus reikalų sistemai skirtas papildomas finansavimas. Vietoje siūlytų 21 mln. eurų minimaliems poreikiams tenkinti, Vyriausybė nusprendė palikti tik 7,7 mln. eurų. 

Praėjusių metų gruodį pareigūnų profesinės sąjungos Seimui ir Vyriausybei siūlė rasti dar bent 3 papildomus milijonus eurų. Šios lėšos buvo gyvybiškai būtinos Policijos departamentui (pareigūnų motyvavimui ir lojalumui didinti, darbo užmokesčio fondui, „Aro“ rinktinės vyrų ginkluotei) ir Valstybės sienos apsaugos tarnybai (pareigūnų motyvacijai, pajėgų komplektavimui, ekipiruotei). Nors pritarimas buvo nemažas, jo neužteko ir mūsų siūlymai taip ir liko neįgyvendinti.

Nepaisant to, kad Vidaus tarnybos statutas buvo priimtas tik su daliniu finansavimu, teisėsaugos sistemoje prasidėjo teigiami pokyčiai. Įstaigos stengiasi taupyti lėšas viduje tam, kad pasiektų bent artimiausių kaimynų estų lygi ir įgyvendintų programą „1000“ (kur žemiausios grandies pareigūnas uždirba 1000 eurų atskaičius mokesčius). Norint išvengti masinių atleidimų, pareigūnus aprūpinti būtina technika ir specialiosiomis priemonėmis, to nepakanka, todėl dėl trūkstamų lėšų įgyvendinimas stringa.

Kaip ir minėjau, ši Seimo pavasario sesija yra paskutinė politikų galimybė grįžti prie nebaigtų darbų. Sesijos metu politikai turėtų peržiūrėti šių metų biudžetą ir skirti bent kelis papildomus milijonus eurų teisėsaugos pokyčiams 2016-aisias įgyvendinti. Ypatingas dėmesys privalo būti skiriamas pareigūnų aprūpinimui ir atlyginimų didinimui. Kartu jau galima pradėti kalbėti apie 2017-ųjų biudžetą ir teisėsaugos finansavimo planus kelių artimiausių metų laikotarpiui. Tuo tarpu Premjeras Algirdas Butkevičius, iki šiol žmonių saugumo nelaikęs prioritetu, turėtų prisiminti mūsų siūlytą nacionalinį susitarimą, kuriame numatomas nuoseklus teisėsaugos stiprinimas ir finansavimo didinimas.

Pabaigai galiu pasakyti, kad būti tuščia galva daugeliui Seimo narių, atrodo, netrukdo. Tačiau tuščia šovinių dėtuvė ir pasibaigusio galiojimo neperšaunama liemenė tramdyti nusikaltėlių tikrai nepadės. Pareigūnų bendruomenė stebi ir analizuoja visų partijų programas, pažadus ir labai tikiuosi, kad visa tai primins dabartiniams valdantiesiems jau per artimiausius Seimo rinkimus. 

Nacionalinio pareigūnų profesinių sąjungų susivienijimo vadovas Vladmir Banel