Praėjusią savaitę vykęs metinis ataskaitinis Policijos departamento renginys turbūt niekuo nesiskyrė nuo prieš metus ar dvejus vykusių to paties pobūdžio susitikimų. Ta pati iš Policijos departamento vadovybės ir net vidaus reikalų ministro lūpų sklindanti panegirika sėkmingai baigtai policijos reformai. Diskutuoti apie jos rezultatus su departamento ir ministerijos vadovybe, jau įsitikinome ne kartą, yra beprasmiška. Todėl šį kartą norėčiau kreiptis į bendruomenę, į eilinius policijos pareigūnus. Ir paklausti jų: ar situacija policijoje, žvelgiant į ją iš vidaus, iš tiesų tokia graži, kaip ją piešia Linas Pernavas ir jo komanda? Štai keli retoriniai mano klausimai ar pastebėjimai, kurie skirti įžiebti diskusiją bendruomenės viduje.

1. Ataskaitiniame renginyje buvo daug kalbama apie policininkų, ypač vadovų, motyvaciją. Tačiau per pastaruosius metus sistemą paliko tūkstančiai pareigūnų. Ar tai reiškia, kad motyvavimas neveikia? Juolab, kad nemaža dalis policijos pareigūnų perėjo ne į geriau apmokamus darbus bankuose, saugos tarnybose ar korporacijose. Ne, policininko tarnybą jie iškeitė pasieniečio, kalėjimų prižiūrėtojo ar net ugniagesio uniformas. Kodėl?

2. Departamento pranešimuose ir spalvotose nuotraukose matome naujus pastatus bei gražius naujus automobilius. Tai yra gerai. Tačiau kodėl departamentas nebeturi lėšų, pavyzdžiui, automobilių Kasko draudimui, o žalas už apgadintus tarnybinius automobilius reikalauja atlyginti pačių pareigūnų. Ir kas bus po 3 ar 5 metų, kuomet pasibaigs šių mašinų garantiniai laikotarpiai?

3. Socialinis dialogas policijoje nustojo egzistuoti. Anksčiau šia prasme pavyzdine buvusi įstaiga dabar gali būti rodoma kaip chrestomatinis bendruomenės supriešinimo, socialinio dialogo naikinimo, nesiskaitymo su profesinėmis sąjungomis pavyzdys. Kaip kitaip galima vertinti naująją departamento buhalterinę tvarką, sukūrusia papildomus barjerus pareigūnams, norintiems būti profesinės sąjungos nariais?

4. Vadovybė džiaugiasi viešomis diskusijomis ir demokratija. Bet ar jiems teko girdėti, kad sistemoje jau klesti atviros patyčios, mobingas, kitokio pobūdžio spaudimas pareigūnams, kurie priklauso profesinėms sąjungoms ar tiesiog nėra lojalūs vadovams ar jų vykdomoms reformoms? Ir čia galime kalbėti ne tik apie kritiką sistemos viduje. Pakanka prisiminti Generalinio komisaro komandos pašaipas pokyčius ir tam tikrus sprendimus kritikavusiems vidaus reikalų ministrui, viešųjų pirkimų tarnybos vadovei Dianai Vilytei, net Prezidentūros ir Vyriausybės atstovams. Kokią žinią toks vadovų elgesys siunčia paprastiems pareigūnams?

5. Kodėl, taip puikiai sustygavus ir įgyvendinus policijos reformą, Lietuvoje staiga ėmė daugėti sunkių ir labai sunkių nusikaltimų? Ši faktą, beje, pripažįsta ir policijos vadovybė. Tačiau vien pripažinimo, matyt, nepakanka. Norisi suprasti kodėl tai vyksta?

6. Politikai yra įsipareigoję, jog 2020 metais net ir žemiausios grandies policininkai uždirbs ne mažiau nei 1000 eurų per mėnesį. Iki šios ribos, vertinant iš dabartinių pozicijų, dar trūksta gerų 300 eurų. Ar Jums teko ką nors girdėti apie konkrečius Policijos departamento žingsnius, kuriais bus sprendžiama ši problema? O gal politikai kaip tik vengs skirti papildomą finansavimą, nes visi kartu jau ne kartą matėme situacijas, kuomet pareigūnų darbo užmokesčiui skirtos lėšos staiga būdavo panaudojamos ne pagal paskirtį. Beje, aukščiausių policijos vadovų darbo užmokestis jau siekia 3300 eurų. Manau, tai tikrai dideli pinigai (pavyzdžiui, vidaus reikalų ministro darbo užmokestis yra mažesnis), todėl norėtųsi, kad juos uždirbantys žmonės puikiai atliktų savo darbą. Ar taip yra? Kažin. Galbūt mes tiesiog esame liudininkai situacijos, kuomet pagrindinis reformos autorių siekis - pasirūpinti savimi, savo gerbūviu, savo antra kadencija?

Tokie štai klausimai, į kuriuos, kaip minėjau, atsakymų greičiausiai nesulauksime. Nebent jie vienu balsu ims vis garsiau sklisti iš stiprios, vieningos, susibūrusios ir neteisybių nutylėti nelinkusios pareigūnų bendruomenės.