Pagalba
Vladimir Banel: Apie mokytojų situaciją iš teisėsaugos bendruomenės varpinės
2018-12-05

Turbūt visi pamenate, kad viena iš neseniai parinktų idėjų Lietuvai skambėjo taip: padarykime mokytojo profesiją prestižine. Galbūt ne šiandien ir ne rytoj, o iki 2025 metų. Nežinau, ar nuo šios idėjos atsiradimo mokytojo amatas tapo bent kiek labiau prestižinis. Tačiau labiau linksniuojamas – vienareikšmiškai. Ir to kaltininkais tapo patys, už savo teises pastaruoju metu aktyviai kovojantys, mokytojai. 

Akivaizdu, kad mokytojų situacija suskaldė Lietuvą. Vieni juos smerkia. Kiti – palaiko, dar kiti – ieško išeities iš susidariusios padėties. Vieni kalba apie 300 mln. eurų, kurių reikia švietimo reformai, o kiti tiesiog pasyviai stebi riedančias nukirsdintas ministrų galvas. 

Šią savaitę turėjau progą pabendrauti su streikuojančiais mokytojais: aplankiau juos Švietimo ir mokslo ministerijoje. Ėjau ten savo noru, patekau ne pro langą, o pro duris. Dariau tai, nes man rūpi ne tik statutinių pareigūnų reikalai, bet ir bendra socialinio dialogo būklė, profesinių sąjungų raida Lietuvoje. Todėl norėjau iš pirmų lūpų išgirsti mokytojų nuomonę, o taip pat pasidalinti panašia pareigūnų patirtimi. 

Juk mes taip pat atlaikėme įvairias reformas, o ir šiandien vis dar susiduriame su jomis. Prieš trejetą metų pradedančio statutinio pareigūno darbo užmokestis siekė viso labo 380 eurų per mėnesį, o šiandien dauguma iš jų jau uždirba po 600 ar net 700 eurų. Ilgą laiką politikai buvo kurti mūsų reikalavimams, sąmoningai stabdė teisėsaugos pažangą, svarbių įstatymų pataisas, darbo užmokesčio didėjimą. Mes neturėjome tokio visuomenės pasitikėjimo ir žiniasklaidos palaikymo, kokį turime dabar. Tačiau tai mus dar labiau sutelkė ir skatino judėti į priekį. Nuoseklus ir kryptingas pareigūnų bendruomenės darbas galiausiai subrandino vaisius. 

Jokiu būdu nenoriu pasakyti, kad pasiekta jau viskas. Pažangos siekimas yra nuolatinis procesas. Štai ir šiemet mes ilgiau nei pusmetį derėjomės su politikais dėl to, kad pareigūnų mėnesinis darbo užmokestis kitais metais didėtų bent 100 eurų. 

Po susitikimo su streikuojančiais mokytojais neturiu nė mažiausių abejonių, jog tai – ryžtingi, išsilavinę, apsiskaitę ir įdomūs žmonės, norintys tik vieno – gauti tinkamą atlygį už nelengvą, bet jų tikrai mylimą darbą. Kartu, tai žmonės ir bendruomenė, kuria manipuliuojama. Bent jau tokia nuomonė man susidarė išgirdus pačių mokytojų pasisakymus, kad jų reikalavimai gerokai kuklesni nei politikų linksniuojami 300 mln. eurų. Beje ir kalbas apie tai, kad jų yra daugiau nei mokinių, jie vertina adekvačiai.

Ar gali visa ši situacija būti išspręsta taip, kad rezultatu būtų patenkinti ir mokytojai, ir politikai? Manau, kad taip. Tačiau tam reikia kelių svarbių dalykų. 

Visų pirma, abi pusės turi sugrįžti ten, kur išsiskyrė ir sutarti dėl bendro ilgalaikio tikslo. Mokytojo profesijos prestižas iki 2025 metų? Kodėl gi ne. Sutarę dėl vizijos imkitės konkrečių kasdienių darbų, būtinų šiam tikslui pasiekti. 2019 metų darbų, 2020 metų darbų ir taip toliau. Tam, kad tai įvyktų, reikalinga ryški ir telkianti, o ne skaldanti lyderystė abejose barikadų pusėse, o jos aš kol kas labai pasigendu.

Reikia ir savivaldos įsitraukimo, atsakomybės ir griežtos kontrolės už finansų panaudojimą. Tokią situaciją pernai matėme su medikais, kai gauti pinigai buvo paskirstyti savivaldybių lygiu.

Susitikimui besibaigiant sulaukiau klausimo: ką daryti, jei atvyks „Aras“? Mano galva, „Aro“ vyrams ten tikrai nėra ką veikti. Bent jau tol, kol politikai neatliko savo užduočių ir namų darbų. Mat aš manau, kad Švietimo ir mokslo ministerija yra savotiški mokytojų namai, kurie nėra užgrobti nevaldomos minios. Visgi kartu noriu priminti ir mokytojams, jog įstatymų laikytis būtina ir net streikai turi savo taisykles. Tarp kurių yra ir nesipriešinimas savo pareigas atliekantiems policijos pareigūnams – tokiems pat savo darbą dirbantiems Lietuvos žmonėms.