Pagalba
Vladimir Banel: Lietuvos teisėsauga per dešimt metų pasikeitė neatpažįstamai
2019-01-31

Nacionalinis pareigūnų profesinių sąjungų susivienijimas (NPPSS), įtakingiausia statutinių pareigūnų interesus ginanti organizacija Lietuvoje, šiais metais mini savo veiklos dešimtmetį. Nuo 2012 metų NPPSS vadovaujantis buvęs pasienietis Vladimir Banel teigia, kad teisėsaugos pokyčiai yra nuolatinis procesas, o taip pat džiaugiasi, jog per dešimtmetį Lietuvos teisėsauga žengė milžinišką žingsnį į priekį.

 

Kaip per dešimtmetį pasikeitė Lietuvos statutinės tarnybos?

 

Per dešimtmetį Lietuvos teisėsauga pasikeitė neatpažįstamai. Tiesa, kai kuriems pokyčiams, iš esmės keičiantiems teisėsaugos ir čia dirbančių žmonių darbą, nereikia ir tokio ilgo laikotarpio. Pavyzdžiui, galima kalbėti apie technologinę pažangą. Šiandien statutinės įstaigos ir pareigūnai, tiesa, dar ne visos ir ne visi, naudoja šiuolaikišką techniką, specialias priemones, automobilius. Tai gerokai palengvina pareigūnų tarnybą ir dažnai suteikia jiems pranašumą prieš piktų kėslų turinčius asmenis. Kita vertus, keičiasi ne tik teisėsauga, bet ir nusikalsti linkę žmonės ar organizacijos. Todėl neturime užmigti ant laurų.

 

Tačiau tokie technologiniai pokyčiai turbūt lydi visas be išimties veiklos sritis. Ar galėtumėte išskirti ką nors, kas yra būdinga tik teisėsaugai?

 

Pamatinis teisėsaugos pokytis, įvykęs per dešimt metų, yra pasikeitęs teisėsaugos pareigūnų požiūris į tarnybą ir tarnystę žmogui. Anksčiau tarnybose galbūt buvo daugiau idealizmo. Ne visus patyrusius pareigūnus valstybei pavyko išlaikyti tarnybose. Jaunoji karti yra mažiau sentimentali, labiau orientuota į greitą rezultatą, materialius dalykus. Vieni jais už tai žavisi, kiti – smerkia. Visgi vis dažniau matau, kad ir jiems yra labai svarbu padėti paprastam žmogui, tinkamai vykdyti savo pareigas. Sakyčiau, jog, šiuo atžvilgiu, didelė atsakomybė tenka teisėsaugos įstaigų vadovams – jie turi išlaikyti jaunus žmones, tinkamai juos motyvuoti. Pagaliau, labai svarbus ir dėmesys pareigūnų aprūpinimui, jų saugos ir sveikatos tarnyboje klausimams.

 

Ar galite išskirti svarbiausius NPPSS vystymosi etapus?

 

Prieš dešimtmetį su kolegomis tyliai svajojome turėti tai, ką turime dabar. Todėl pakartosiu visiems jau girdėtą tiesą: svajokite atsargiai, nes svajonės pildosi! 

 

Per maždaug 7–8 metų laikotarpį, visų pirma, tai buvo pareigūnų bendruomenės telkimo etapas, kurio metu tiesiog stengėmės įtikinti žmones nebijoti, garsiai išsakyti savo nuomonę, ginti savo interesus, įsitraukti į veiklą. Kai kurie mūsų nariai ir vadovai buvo persekiojami už savo veiklą, kuo dabar tiesiog sunku patikėti. Bet mes juos apgynėme. Savo nariams teikėme ir tebeteikiame teisinę pagalbą, kasmet mūsų teisininkai suteikia virš 1000 panašių konsultacijų ir dalyvauja bylose.

 

Paskutiniuosius kelerius metus vienas svarbiausių mūsų veiklos akcentų buvo reikiamas dėmesys pareigūnų saugos ir sveikatos tarnyboje klausimams. Ir tai davė rezultatų: atsirado standartai, privalomų turėti tarnyboje priemonių aprašai, pačios priemonės, bet ir čia dar tikrai yra kur tobulėti.

 

Daug dėmesio nuolat skyrėme sistemos finansavimo problemoms spręsti. Ir nuo 2013 metų nebuvo nė karto, kad tas finansavimas, įskaitant ir lėšas pareigūnų darbo užmokesčiui, nedidėtų!

 

Ne mažiau svarbūs pokyčiai įvyko socialinės partnerystės srityje. Padedant Europos Sąjungos (ES) fondams, beveik nuo nulio pradėjome mokytis socialinės partnerystės kartu su policijos, bausmių vykdymo institucijų, muitinės administracijomis. Rezultatas – pasirašytos kolektyvinės sutartys, o tai tuomet buvo retas reiškinys Lietuvoje. Buvo ir tokių įstaigų vadovų, kurie to vengė, bet iniciatyvos buvo įgyvendintos. Ledai pajudėjo net ilgai stagnavusiose Valstybės sienos apsaugos tarnyboje (VSAT), Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamente (PAGD). Gaila tik, kad policijoje, kuri ilgą laiką buvo pavyzdys kitiems, laikui bėgant, įvyko atvirkštiniai procesai.

 

Taip pat negaliu nepaminėti NPPSS lyderių ugdymo. Mes nuolat investuojame į profesinių sąjungų vadovų kompetenciją: narystė „Eurocop“, partnerystės su olandais, norvegais suteikia tam dideles galimybes. Turiu pasakyti, kad mūsų lyderiai yra, gerąja to žodžio prasme, medžiojami į statutinę ir valstybės tarnybą.

 

Pagaliau, svarbi mūsų veiklos sritis yra teisėkūra. Esame aktyvūs valstybės institucijų, politikų partneriai, rengiantys įstatymų projektus, siūlantys savo idėjas. 2016 m. savo tyrime „Transparency International“ pripažino mus 5 pagal įtaką visuomenine organizacija šalyje.

 

Ar NPPSS veikla apsiriboja tik Lietuva?

 

Jau ne. Esame aktyvūs tarptautinio bendradarbiavimo žaidėjai, aktyvūs „Eurocop“ nariai. Turime partnerius Olandijoje, Norvegijoje, Švedijoje, su kuriais keičiamės žiniomis, patirtimi, idėjomis.

 

Kas Jums asmeniškai labiausiai įsiminė per visą NPPSS veiklos dešimtmetį?

 

Įvykių buvo įvairių, noriu prisiminti kelis iš jų.

 

2013 metais mes turėjome atlaikyti aukščiausių šalies vadovų spaudimą. Policija išgyveno ne pačius geriausius laikus, prisiminkime, pavyzdžiui, tragišką Dembavos įvykį. Po rezonansinių nusikaltimų, policija buvo kaltinama, jog yra neįgali užtikrinti žmonių saugumo. Tačiau viešai policininkus kaltinantys politikai, net ir šalies Prezidentė, nieko nekalbėjo apie sistemos finansavimą, pareigūnų aprūpinimą darbo priemonėmis ir kitus panašius dalykus. Tąkart maždaug 100 statutinių pareigūnų užrištomis burnomis stojo prie Prezidentūros.

 

Vėliau, Lietuvai stojus pirmininkauti ES, Europos Komisijos pirmininką protestais pasitikome Vilniaus oro uoste. Darėme tai, nes A. Butkevičiaus Vyriausybė vengė spręsti teisėsaugos problemas ir net pasitraukė iš derybų su pareigūnais. Kaip politikams ir žadėjome, svarbiausio prezidentavimo renginio metu, prie Valdovų rūmų basų pareigūnų choras užtraukė Vergų ariją. Tais metais pirmą kartą po krizės teisėsaugos finansavimas padidėjo bene 30 mln. litų.

 

2012–2013 metais pasienio kontrolės punktuose vykdėme itališkus protestus. Po poros metų teko įsitraukti į pasieniečio, sulaikymo metu nukovusio kontrabandininką, gynimo procesus. Tuomet net pati Prezidentė, be teismo sprendimo, viešai nuteisė pareigūną ir tai buvo žiauri žinia visai pareigūnų bendruomenei. Po šio įvykio nemaža dalis pareigūnų kurį laiką bijojo tarnybos metu panaudoti šaunamąjį ginklą.

 

Koks yra sėkmingos visuomeninės organizacijos profesinės sąjungos veiklos receptas?

 

Turiu išskirti keletą dalykų. Pirmasis komponentas – aktyvi bendruomenė. Toliau – stiprūs ir į tikslą bei rezultatus orientuoti vadovai. Taip pat labai svarbu, kad organizacija turėtų aiškius strateginius tikslus. Visa tai turi transformuotis į sistemingą ir suplanuotą veiklą, o ši – į nuoseklią darbotvarkę.

 

Kas NPPSS laukia artimiausiu metu?

 

Mums niekada netrūksta iššūkių. 2019 m. bus įdomūs ir kupini veiklos. Vidaus reikalų sistemai turime iškovoti dar didesnį finansavimą nei skirtas šiemet. Taip pat pareigūnai turi kuo skubiau pajusti realų darbo užmokesčio didėjimą. Toliau bus tęsiamos derybos dėl kolektyvinių sutarčių (jos jau beveik baigtos PAGD, neseniai pradėtos VSAT). Tai labai svarbus procesas ir įrankis, pagerinantis pareigūnų kasdienybę, veiklos garantijas, tarnybos darbo organizavimą.

 

Be to, nuo šiemet ne tik profesinių sąjungų nariai, bet visi gyventojai gali skirti profesinėms sąjungos 1 procentą savo gyventojų pajamų mokesčio. Profesinėms sąjungoms tai naujas įrankis, prie kurio atsiradimo prisidėjome ir mes, todėl organizacijos dar turės išmokti juo pasinaudoti.

 

Kokie buvo pagrindiniai pareigūnų bendruomenės iššūkiai prieš dešimtmetį ir kokie jie dabar?

 

Prieš dešimtmetį politikai ir kai kurie įstaigų vadovai mums nuolat kartojo – kas jūs tokie? Kodėl turime atsižvelgti į jūsų pasiūlymus? Matyt, visos pradžios yra sunkios ir mes nesame išimtis. Tuomet vienas iš svarbiausių mūsų kovos metodų buvo protestas ir minėtos akcijos. Tik taip buvome girdimi ir tik taip galėjome kovoti už savo tarnybas. Socialinio dialogo tuo metu praktiškai nebuvo. Priešingai nei dabar, kai vis daugiau klausimų gali būti išspręsta derybų kabinetuose.

 

Keičiasi partnerių požiūris į profesines sąjungas. Anksčiau mūsų oponentai – politikai – dažnai kartojo, ypač mūsų protesto akcijų metu, kad mes dairomės į Maskvą. Tačiau savo darbais jau įrodėme, jog mūsų mokytojai ir draugai yra įsikūrę Briuselyje, Stokholme, Osle, Amsterdame. Iš ten mes dabar semiamės gerąjį patirtį, o prieš dešimt metų tokios galimybės neturėjome.

 

Ar per šį laikotarpį pasikeitė politikų požiūris į teisėsaugą?

 

Politikoje taip pat vyksta įvairūs pokyčiai, tačiau patys politikai gyvena nuo vienų rinkimų iki kitų. Todėl jų motyvacija daryti kokius nors darbus visuomet mažėja po rinkimų ir ima didėti artėjant kitiems.

 

Jiems reikia ne tik nuolat priminti jų įsipareigojimus, bet ir reikalauti konkrečių darbų ir rezultatų. Kitu atveju, kaskart girdėsime tuos pačius dalykus: nėra pinigų, jų reikia visiems ir pan.

 

Todėl svarbiau ne tai, kaip jie suvokia vieną ar kitą klausimą, o jų veiklos specifika. Galiu pasakyti, kad man teko turėti reikalų su trijų kadencijų Seimo nariais ir kelių vyriausybių atstovais. Kalbant apie veiklos specifiką, visi jie yra labai panašūs.

 

Nuo ko labiausiai priklauso vienos ar kitos teisėsaugos institucijos sėkmingas ar nesėkmingas funkcionavimas?

 

Mano galva, nuo vadovų ir komandos kompetencijos, aiškių tikslų turėjimo ir sveikų ambicijų tai įgyvendinti. Deja, bet kartais gyvenimas įrodo, jog net ir geriausios idėjos gali būti netinkamai įgyvendintos.

 

Visi darantys pokyčius sulaukia pasipriešinimo. Klausimas, kaip tai įveiksi – jėga ar kompromisu? Tai ypač ryškiai matyti viešajame sektoriuje, tai reiškia, ir statutinėse tarnybose. Todėl šiose įstaigose mes šiandien galime atrasti tiek gerų pokyčių darymo pavyzdžių, tiek tokių, kurie baigėsi fiasko ir bendruomenės supriešinimu.