Pagalba
Vladimir Banel: stiprina ar silpnina policiją dabar vykdoma jos reforma?
2016-11-03

Pastaruoju metu statutinius pareigūnus vienijančiosprofesinės sąjungos negaili karčių žodžių vykdomai policijos reformai. Kas atsitiko, kad NPPSS, ilgai kalbėjusi apie pokyčių policijoje ir teisėtvarkoje būtinybę, staiga prabilo apie vykdomos reformos stabdymą?

Nuo pat mūsų organizacijos įsikūrimo teisėtvarkos, tame tarpe ir policijos, modernizavimas buvo strateginis NPPSS veiklos tikslas. Kovojome už tai, kad teisėsauga išliktų veiksni krizės metais, kuomet politikai iki minimumo apkarpė įstaigų biudžetus. 

Kartu su vidaus reikalų ministerija, jai pavaldžių įstaigų vadovais, pareigūnais, socialiniais partneriais padarėme viską, kad kūnu pagaliau taptų pokyčiams teisėtvarkoje būtinas Vidaus tarnybos statutas. Mano galva tai ypatingos svarbos dokumentas, kuris ir nutiesė kelią pokyčiams teisėtvarkoje ir policijoje. Žinoma, pats Statutas tėra įrankis. Tačiau turėdami jį, taip pat pakankamus finansinius išteklius jo įgyvendinimui ir valią keistis, mes iš tiesų turime visas prielaidas sukurti efektyvią ir su nūdienos iššūkiais dorotis gebančią policiją.

Todėl dėjome labai dideles viltis į jau pradėtą vykdyti policijos reformą. Dalyvavome įvairiose darbo grupėse, diskusijose, siūlėme idėjas. Visgi tenka pripažinti, kad mūsų idėjos policijos vadovybei pasirodė nepriimtinos, o jos pasirinktas reformos įgyvendinimo būdas, kaip ima ryškėti dabar, ne tik kompromituoja pačią pokyčių idėją, tačiau ilgainiui galisusilpninti pačią policiją. 

Kaip manote, kodėl policijos vadovybei Jūsų nuomonė šiuo klausimu nėra įdomi?

Negaliu atsakyti už juos. Bandėme ir tebebandome savo nuomonę ir argumentus šiuo klausimu policijos vadovybei ir Vidaus reikalų ministerijai išsakyti kaip galima aiškiau. Susidaro įspūdis, kad ministerijai policijos reformos tema yra visiškai neįdomi.Opolicijos vadovybė, užuot atsakiusi į mūsų klausimus, darydama naujas klaidasreformos buldozerį stumia į priekį vis didesniu greičiu.

Matydami tai mes kreipėmės į šalies vadovę. Juk Prezidentės galios šalies saugumo srityje yra didelės. Pavyzdžiui, generalinį policijos komisarą faktiškai skiria Prezidentė. Be to, pati šalies vadovė savo pasisakymuose ne kartą akcentavo visuomenės saugumo svarbą. Man atrodo, kad aktyvus Prezidentūros įsikišimas į situaciją yra vienintelis galimas sprendimas šiuo metu.

Ir aš džiaugiuosi, kad mes, atrodo, randame bendrą kalbą su Prezidentės komanda. Praėjusią savaitę buvome susitikę su Prezidento kanceliarijos Nacionalinio saugumo grupės vadovybe. Dar kartą išdėstėme savo nuomonę ir aptarėme dalykus, dėl kurių nerimaujame. Pasikartosiu. Atrodo, buvome išgirsti ir suprasti.

Ko konkrečiai siekia profesinės sąjungos?

Mes reikalaujame, kad pradėta policijos reforma būtų pristabdyta ir atnaujinta tik tuomet, kai jos įgyvendinimui bus pilnai pasirengta. Nes tai, kas daroma dabar, tėra reformos imitacija, kuri ne stiprina policiją, o priešingai – skaldo ir kiršina pareigūnų bendruomenę, deformuoja sistemą.

2014-2015 metais, kuomet kovojome už Vidaus tarnybos statutą, mūsų bendruomenė buvo vieninga, kaip niekad. Deja, dabar taip nėra. Ir tai yra tragiškos policijos vadovybės vadybos ir komunikacijos, gana ciniško požiūrio į paprastą pareigūną ir pokyčių įgyvendinimą pasekmė. Man skaudu, kad tokios vadovų klaidos ir elgesys, kaip ir minėjau, jau kompromituoja ir pačią pokyčių idėją.

Kodėl taip manote? Juk teigiama, kad reformos esmė – priartinti policiją prie žmonių. Siekiama, kad kuo daugiau pareigūnų būtų gatvėse. Ten, kur vyksta nusikaltimai. 

Siekiai yra gražūs. Mes neteigiame, kad kriminalinės ir viešosios policijos sujungimas, o tai yra policijos reformos esmė, nėra įmanomas, tačiau yra vienas labai svarbus „bet“. Tam, kad tokia sistema veiktų, turi būti atitinkamai pasirengta. 

Žmonės – visų pirma kalbu apie paprastus policijos pareigūnus – turi būti išmokyti veikti pagal naujas taisykles. Sutikite, kad patruliuoti gatvėje ir tirti sunkius nusikaltimus yra pakankamai skirtingi užsiėmimai. Mes jokiu būdu nesakome, kad, pavyzdžiui, kriminalistai, kurie visą karjerą tyrė sunkius nusikaltimus, negali patruliuoti gatvėje. Turbūt gali, tačiau jie turi būti parengti tam, aprūpinti specialia įranga, išmokyti su ja tinkamai elgtis. Visgi kol kas iš policijos vadovybės mes girdime, kad tai bus padaryta kada nors. Pareigūnai jau dabar priversti dirbti pagal naujas taisykles. 

Policijos generalinis komisaras akcentuoja, kad pareigūnai nėra kvaili, visi jie baigia tuos pačius mokymus ir nesunkiai prisitaikys prie pasikeitusių sąlygų. Ar Jūs taip nemanote?

Žinoma, galbūt policijos vadams atrodo, kad gyvenimas ir praktika privers paprastus policininkus prisitaikyti prie naujų taisyklių. Gal ir taip, tačiau žinote kuo tai gali pasibaigti? O gi tokiomis situacijomis, kokią neseniai turėjome Telšiuose, kuomet netekome buitinio konflikto gesinti nuvykusio kolegos. Arba prisiminkime Vilnių ir Igorį Molotkovą, kuris paspruko nuo patrulių pasisavinęs automatinį pareigūnų ginklą. 

Manau, kad dabartiniai Policijos departamento eksperimentai, skambiai pavadinti reforma, didina panašių tragiškų įvykių tikimybę. 

Galbūt generaliniam policijos komisarui atrodo, kad visi Lietuvos policininkai – ir patruliai, ir kriminalistai –  yra bet kokias užduotis gliaudyti gebantys eimsai bondaiarba supermenai, kurių buvimas gatvėje verčia Lietuvos žmones jaustis saugesniais. Labai abejoju. Supermenais mūsų pareigūnus daro ne buvimas gatvėje, o fizinis, psichologinis, taktinis pasirengimas, taip pat aprūpinimas visomis reikiamomis darbo priemonėmis ir įranga. Gaila, tačiau šiems dalykams kol kas yra skiriamas minimalus dėmesys. 

Kas toliau? 

Aš matau dvi galimybes. Pirma, policijos vadovybė toliau užsispyrusiai tęsia pradėtus darbus. Tokiu atveju tarnybą ilgainiui paliks labiausiai patyrę pareigūnai, kurie sukauptas žinias ir patirtį tikrai pritaikys kitose srityse, pavyzdžiui, versle. Tokiai nukraujavusiai policijai bus vis sunkiau dorotis su nusikalstamo pasaulio iššūkiais, nors kainuos ji, ko ir siekia policijos vadovybė, mažiau.

Antras kelias – pripažinti savo klaidas, išgirsti socialinius partnerius ir eilinius pareigūnus, vienyti bendruomenę bei imtis struktūrinių pokyčių tik tuomet, kai jiems bus pilnai pasirengta. Arba, tariant tiksliau, paruošti pareigūnusdirbti naujomis sąlygomis. 

Kaip manote, ar dabartinė policijos vadovybė yra pasirengusi pripažinti padarytas klaidas?

Labai norėčiau tikėtis, kad klystu, tačiau kol kas man atrodo, kad ne.

Prieš gerų pusantrų metų tuometinis policijos Imuniteto valdybos viršininkas ir dabartinis generalinio policijos komisaro pavaduotojasDonatas Malaškevičius viešai teigė, kad didžiausia policijos problema yra visų lygių vadovai. Nemanau, kad situacija nuo 2014-ųjų pradžios smarkiai pasikeitė. Ir man kyla klausimas ar žmonės, kurių kompetencija buvo abejota, turėjo imtis tokio masto pokyčių.

Pradėta reforma buvo, jei pamenate, nuo juodųjų sąrašų sudarymo, viešo policijos pareigūnų žeminimo vadinant juos miegančiais, galiausiai protokolinio sprendimo atleisti 30 procentų policijos pareigūnų. Sunku tikėtis, kad reforma, kuri pradedama nuo tokių darbų ir vykdoma tokiu tonu, būtų sėkminga.

Po mūsų kreipimosi į Prezidentę Dalią Grybauskaitę, ji buvo susitikusi su generaliniu policijos komisaru Linu Pernavu. Susitikimo metu, kaip supratome iš viešai prieinamos informacijos, Prezidentė paprašė generalinio komisaro atkreipti dėmesį į dalykus, apie kuriuos kalbame mes. Atrodo, Linas Pernavas Prezidentės neišgirdo. Po minėto susitikimo, pasikartosiu,reformų buldozeris pajudėjo į priekį dar sparčiau. 

Visgi tikiuosi, kad Prezidentūra galutinio savo žodžio šioje situacijoje dar netarė. Kaip netarėme ir mes. Jei situacija nesikeis, mums teks eiti į gatves, tačiau tikrai ne patruliuoti, kaip to norėtų generalinis policijos komisaras. 

NPPSS informacija