Praėjusių metų rugsėjį Nacionalinio pareigūnų profesinių sąjungų susivienijimo (NPPSS) vairą perėmė iki tol Lietuvos policijos darbuotojų profesinei sąjungai vadovavusi Ineta Kursevičienė. Anot jos, svarbiausias organizacijos veiklos 2026 metais tikslas – tapti konstruktyviu partneriu, aktyviai dalyvaujančiu visuose su šalies statutinių ir aplinkosaugos įstaigų veikla susijusiuose procesuose.
– Kokie pirmieji įspūdžiai vadovaujant bene didžiausiam pareigūnų ir aplinkosaugininkų profesiniam susivienijimui Lietuvoje?
– Visų pirma, dar kartą nuoširdžiai dėkoju manimi patikėjusiems NPPSS nariams. Vadovauti NPPSS – didelė garbė, o kartu ir milžiniška atsakomybė. Negaliu sau leisti nuvilti žmonių – narių, administracijos, savo pirmtakų, partnerių, visos pareigūnų ir aplinkosaugininkų bendruomenės.
NPPSS potencialas – milžiniškas. Šiandien didžiausi mūsų, kaip organizacijos, iššūkiai yra tapti dar labiau girdimiems visos šalies lygiu ir savo aktyvia veikla užtikrinti, kad būtumėme ne formalūs, o realūs sprendimų, susijusių su statutinių ir aplinkosaugos įstaigų veikla, partneriai.
Aišku, ir organizacijos viduje visuomet galima ieškoti efektyvesnių veikimo, vadybos būdų. Suburti NPPSS, šakines profesines sąjungas bendrų tikslų siekimui yra vienas iš svarbiausių mano uždavinių.
– Pastaraisiais metais NPPSS šakinių profesinių sąjungų narių skaičius augo ženkliai. Ką reikia padaryti, kad ši naujai atsiradusi kiekybė virstų ir kuo didesne kokybe?
– Narių augimas nėra tik skaičius. Tai ir abipusis įsipareigojimas: organizacijos nariui ir nario organizacijai. Narystė augo, nes daug dėmesio skyrėme dialogui su bendruomene, pasakojome apie konkrečias narystės naudas ir vertes.
Privalome dar daugiau investuoti į savo kompetencijas, konsultacijas ir atstovavimo kokybę. Tik taip užtikrinsime tvarų, o ne deklaratyvų augimą. Mėgstu sakyti: nori pokyčių, pradėk nuo savęs. Daryk, o ne lauk, kol kiti padarys už tave. Kas kartą kalbėdama su nariais, kolegomis, pabrėžiu NPPSS vertybes, misiją, taip pat tikėjimą bendruomenine galia. Nuoširdžiai tikiu, jog nuolat tai kartojant, išugdysime brandų ir sąmoningą pilietį, aktyvų bendruomenės, profesinės sąjungos narį.
– 2025 metų pabaigoje, svarstant šių metų biudžetą, pareigūnai buvo labai garsūs. Protestas „Popierinis saugumas“ susilaukė didelio žiniasklaidos dėmesio, atgarsių visuomenėje. Kokie buvo protesto tikslai ir ar pavyko juos pasiekti?
– Protesto tikslas buvo labai aiškus – atkreipti politikų dėmesį į tai, kad pareigūnų ir aplinkosaugos darbuotojų bendruomenės ir įstaigos yra labai svarbios vidaus saugumui. O jų efektyvi veikla nėra įmanoma be tinkamo finansavimo, kuris pareigūnams turi užtikrinti orų ir darbo rizikas atitinkantį užmokestį, socialines garantijas, aprūpinimą moderniomis tarnybos priemonėmis. Labai gaila, kad esame priversti apie tai kalbėti kasmet, tačiau esminio proveržio pasiekti vis nepavyksta. Matyt, šalies politikams Lietuvos žmonių saugumas nėra svarbus.
Negaliu sakyti, kad protestai, aktyvi komunikacija padėjo mums pasiekti visus tikslus. Visgi mums pavyko pareigūnų ir aplinkosaugininkų problemas įtraukti į šalies politinę darbotvarkę, privertėme valdžią kalbėti apie mūsų problemas ir bent dalinai jas spręsti. Aišku, to dar nepakanka, tad tikrai nenurimsime, tęsime darbus tam, kad mūsų reikalavimai būtų pilnai įvykdyti.
– Kaip visgi vertinate kitų metų statutinių įstaigų finansavimą?
– Atsargiai kritiškai. Formaliai finansavimas auga, tačiau šis augimas nekompensuos net ir infliacijos didėjimo. Pareigūnų darbo užmokestis ir toliau išliks vienas mažiausių. Kartu būtina pabrėžti, kad didėja ir iššūkiai bei rizikos, su kuriais pareigūnams tenka susidurti tarnyboje. Nėra ką kalbėti apie geopolitinę situaciją, taip pat būtina paminėti toliau mažėjantį pareigūnų skaičių, augančias funkcijų apimtis.
Finansavimas vis dar labiau orientuotas į institucijų „išlaikymą“, o ne į žmogų sistemoje. Esu sakiusi, kad greitai nebus kam vairuoti naujų tarnybinių automobilių, jei politikai nekreips dėmesio į sistemines problemas ir ydas.
– Kaip Lietuvos statutinės įstaigos pasikeitė per metus? Ar Lietuvos žmonės, įstaigų pokyčių kontekste, dabar yra saugesni nei anksčiai?
Pokyčiai yra, tačiau jie – fragmentiški. Matome tam tikrą technologinę pažangą, tačiau žmogiškųjų išteklių srityje judama lėtai, o gal net ir atgal. Per kelerius metus nebuvo sukurta nuosekli pareigūnų motyvavimo, karjeros ir socialinių garantijų sistema, todėl daug žmonių tiesiog palieka tarnybą.
Žmonių saugumo jausmas tiesiogiai priklauso ir nuo to, kaip jaučiasi patys pareigūnai. Jei sistema negeba jų apsaugoti, pareigūnų perdegimas, jų trūkumas neišvengiamai paveikia visuomenės saugumą. Todėl be realių investicijų į pareigūnus kalbėti apie augantį saugumą būtų neatsakinga.
– Kokios yra pagrindinės statutinių problemos?
– Manau, kad didelis personalo trūkumas, neadekvatus darbo krūvis ir neprognozuojamas finansavimas. Pinigai įstaigoms skiriami trumpo laikotarpio problemoms spręsti, netobulinant sistemos iš esmės. Todėl dažniausiai visą augimą, jei kalbėt konkrečiai apie pareigūnų darbo užmokestį, suvalgo infliacija. Nuo to kenčia eiliniai pareigūnai, gaunantys visiškai nekonkurencingą darbo užmokestį. Jie yra priversti dirbti antrus darbus arba tiesiog išeina į privatų sektorių. Pagalvokite, nemaža dalis pareigūnų šiuo metu per mėnesį neuždirba ir 1,5 tūkst. eurų. Ar su tokiu atlygiu įmanoma, pavyzdžiui, išlaikyti šeimą? Labai tuo abejoju.
Taip pat turime kalbėti apie vis dar nepakankamai sklandžiai veikiantį socialinį dialogą ir sprendimų priėmimą be tikrų konsultacijų su darbuotojų atstovais. Kartais man atrodo, kad tiesiog bijoma kalbėtis su profesinėmis sąjungomis. Nes jos atneša daug informacijos apie realybę, kuri dažniausiai nėra patogi politikams ir valdininkams.
– Atrodo, aplinkosauga yra išskirtinė net jei lyginsime ją ir su tomis pačiomis statutinėmis įstaigomis. Kodėl aplinkosaugininkų lūkesčiai, susiję su didesniu darbo užmokesčiu, politikų buvo nuleisti į melioracijos vamzdžius?
– Aplinkosauga gražiai atrodo strateginiuose dokumentuose ir tarptautiniuose kontekstuose. Tačiau ten deklaruojamos ambicijos visiškai nedera su realiais resursais, darbuotojų ir įstaigų galimybėmis.
Tai sukuria spaudimą pareigūnams, kurie verčiami įgyvendinti šias vizijas už tai gaudami grašius. Aplinkosaugos sistemos darbuotojams mes keliame aukštus reikalavimus, pavyzdžiui, turėti aukštąjį išsilavinimą. Tačiau šių žmonių mėnesinis darbo užmokestis nesiekia ir 900 ar 1 tūkst. eurų. Ir tai yra baisu bei absurdiška.
Šios bendruomenės interesus ginančios profesinės sąjungos deda visas įmanomas pastangas, kad situacija pasikeistų. Tačiau kol kas politikams nerūpi eiliniai aplinkosaugininkai… Labai gaila, kad jų balsas nebuvo išgirstas, nors pažadų iš valdančiųjų pusės skriejo nemažai.
– Ko pareigūnai gali tikėtis iš 2026 metų?
– Pareigūnai tikisi ne pažadų, o sprendimų, darbų ir stabilumo: aiškių su darbo užmokesčiu susijusių sprendimų, didėjančių socialinių garantijų, tinkamų darbo sąlygų ir realaus, konstruktyvaus dialogo. 2026-ieji bus labai svarbūs – arba sprendimų priėmėjai pradės taisyti įsisenėjusias klaidas, arba problemos taps nebevaldomos.
– O koks būtų Jūsų naujametis palinkėjimas kolegoms bei bendražygiams?
– Linkiu neprarasti profesinio orumo ir solidarumo. Nenusisukti vieniems nuo kitų, nes mūsų susiskaldymas naudingas tik tiems, kurie nori silpnos teisėtvarkos. Tik vieninga, aktyvi ir savo teises išmananti bendruomenė gali keisti sistemą.
Pokyčiai nevyksta greitai, bet jie neįmanomi be drąsių žmonių, kurie nebijo kelti klausimų, reikalauti atsakomybės, o svarbiausia – dirbti bendruomenės labui. Mūsų laukia nemažai darbų, bet tik pati bendruomenė generuoja tas užduotis organizacijai. Tad linkiu visiems aktyvių, darbingų ir sėkmingų metų!
