Turbūt kiekvienas prisimename vaikystėje ne kartą girdėtą pasaką apie tris paršelius: du plevėsas Nif-Nifą ir Nuf-Nufą, pasistačiusius namus iš šiaudų ir šakų, ir trečią, išmintingą Naf-Nafą, susirentusį tvirtą namą iš plytų. Piktavalis vilkas pirmuosius greitai paliko be namų, bet paskutinio įveikti jam nepavyko.
Kodėl staiga prisiminiau šią istoriją? Paprasta: kartais man atrodo, kad mūsų politikų, ministerijų galvų, valdininkų supratimas apie vidaus saugumą, šalies policijos būklę yra panašus į trejų ar ketverių metų vaiko. Todėl pabandysiu susiklosčiusią situaciją jiems paaiškinti naudodama vaikų kalbą ir pasakų alegorijas. Galbūt taip bus aiškiau?
Šiandien, kuomet geopolitinė padėtis Europoje itin įtempta, o karas Ukrainoje tęsiasi jau metų metus, privalome klausti savęs ar Lietuvos saugumo namai nėra statomi iš šiaudų ir šakų? Tam, kad atsakytumėme į šį klausimą ir pasinaudokime minėta pasaka.
Man akivaizdu, kad išmintingasis Naf-Nafas yra mūsų krašto apsauga ir gynyba. Darome viską (tiksliau, galbūt, daug), kad Lietuva taptų ne tik tikru plytiniu namu, bet neįveikiama tvirtove tam iš rytų sėlinančiam alkanam vilkui. Kalbu, suprantama, apie augančią gynybai skirtą BVP dalį, Vokietijos brigados dislokavimą, modernios ginkluotės įsigijimą, diskusijas apie visuotinį šaukimą. Nuoširdžiai džiaugiuosi mūsų valstybės pastangomis šioje srityje ir tvirtėjančia valia bei galimybėmis gintis agresijos atveju.
Paršelis Nuf-Nufas, susirentęs gryčią iš šakų, mano galva, galėtų būti mūsų švietimo sistema ir gebėjimas ugdyti kritiškus, propagandai atsparius piliečius. Nesu švietimo specialistė, tačiau akivaizdu, kad šioje srityje mūsų šalis problemų turi. Ir jas reikia skubiai spręsti, nes nepakankamas dėmesys kritiniam mąstymui valstybę ir jos struktūras daro trapiomis ir nepajėgiančiomis atlaikyti stipresnio vėjo gūsio.
Na, o vargšas Nif-Nifas? Neturiu jokių abejonių: tai vidaus saugumas ir mūsų policija, kuri politikų valia ir pastangomis pamažu tampa šiaudine. Nuolatinis resursų mažinimas, dėmesio stoka policijos pareigūnams, jų aprūpinimui, tarnybos sąlygomis… Sakysite, dramatizuoju? Pasistengsiu konkrečiais faktais ir skaičiais įrodyti, kad ne.
Policija yra svarbi mūsų saugumo – išorinio ir vidinio – ekosistemos dalis. Juk tai yra pirmoji gynybinė linija prieš agresijos atveju galimą vidaus nestabilumą. Vien jau todėl ši tarnyba negali būti silpninama. O yra.
Štai vien 2024 metais Lietuvos policijos pajėgos sumažėjo apie 200 pareigūnų – vietoje 600 iš tarnybos pasitraukusių patyrusių policininkų į ją atėjo 400 naujokų. 200 pareigūnų yra du vidutinio dydžio policijos komisariatai. Vadinasi, per metus tapome silpnesni dviem komisariatais. Svarbu ir tai, jog toks policijos nukraujavimas nėra 2024 metų tendencija, tai vyksta jau daugelį metų iš eilės.
Vienam pareigūnui išlaikyti Lietuva per metus skiria 47,2 tūkst. eurų, kai kaimyninė Latvija (kuri toli gražu nėra lyderė Europos kontekste) – 55 tūkst. eurų.
Darbo užmokestis? Policijoje vidutinis pirminės grandies pareigūno atlyginimas, atskaičius mokesčius, tėra 1207 eurai – bene mažiausias tarp visų statutinių tarnybų. O darbo krūvis – milžiniškas: pernai policija ištyrė per 27,5 tūkst. bylų, o pareigūnai tarnyboje praleido daugiau nei 11 mln. valandų. Pareigūnų trūkumas, nuolat augantis darbo krūvis veda prie jų perdegimo, mažėjančios motyvacijos dirbti. Dėl to policijai vis sunkiau pritraukti naujų žmonių.
Galiausiai, bendras visos policijos finansavimas. Lietuvos policijos biudžetas sudaro maždaug 0,4 proc. šalies BVP. Jis yra bene mažiausias ES, kurioje vidutiniškai šis skaičius siekia 0,9 proc. Ir nors kitų metų sistemos biudžetą politikai žada didinti 10 proc. (tuo tarpu kariškiams žadamas 50 proc. didesnis darbo užmokestis), to toli gražu nepakaks siekiant sumažinti finansavimo atotrūkį lyginant su kitomis ES šalimis. Todėl toks žadamas augimas šalies policijos netenkina.
Ką daryti, kad policija sustiprėtų ir taptų panaši į nuo vilko iš tikro saugantį mūrinį namą? Viskas paprasta: reikia policiją stiprinančių sprendimų ir lėšų jų įgyvendinimui.
Pirma, turime kuo greičiau pasiekti, kad policijos finansavimas būtų ne mažesnis nei 0,9 proc. BVP. Antra, kasdien savo saugumu ir gyvybe rizikuojantiems policininkams turime užtikrinti atitinkamą darbo užmokestį ir socialines garantijas. Pradedančiojo policininko atlyginimas turi būti ne mažesnis 1500 eurų į rankas, atitinkamai turi didėti ir kitų grandžių pareigūnams. Tai yra vienas svarbiausių privalomų darbų, norint sustabdyti sistemos kraujavimą. Trečia, pagaliau turime sukurti efektyvią policijos pareigūnų rengimo sistemą, užtikrinančią, jog motyvuoti žmonės įgis visas būtinas teorines ir praktines žinias bei išsilavinimą.
Krašto apsauga juosia mūsų šalį tvirta išorine siena. Tačiau kas bus, jei, pavyzdžiui, agresijos atveju šalyje kils chaosas, o policija bus per silpna jį įveikti? Tuomet net ir stipriausia siena neturės prasmės, o namas tiesiog subyrės iš vidaus.
Jei norime, kad žmonės, atsakingi už vidinį mūsų valstybės saugumą, tikėtų ta valstybe, šalis taip pat turi aiškiai parodyti, kad pareigūnai jai rūpi. Šiandieną to nematome. Deja, tačiau politikų pažadai policijai niekaip nevirsta konkrečiais finansais grįstai įsipareigojimais. Ir kol to nebus, mes vargu ar būsime pasiruošę smogti atėjusiam vilkui į dantis. Jei situacija nesikeis, neatmetu, jog pareigūnai jau labai greitu metu išeis į gatves. Ne patruliuoti ir saugoti. O protestuoti ir ginti savo teisių.
LPDPS pirmininkė Ineta Kursevičienė
