Apie tai, kodėl prastėja ikiteisminių tyrimų organizavimo efektyvumas Lietuvoje, ko reikėtų imtis, kad tyrimų kokybė pagerėtų, kokiais būdais politikai mėgina įsiterpti į tyrimus ir juos pakreipti jiems naudinga kryptimi, naujienų portalo Alfa.lt interviu su Lietuvos ikiteisminio tyrimo įstaigų profesinės sąjungos pirmininko pavaduotoju V. Lamausku.

Dar 2012 m. paskelbtos VK ataskaitos išvadose pažymima, kad ikiteisminių tyrimų Lietuvoje organizavimo efektyvumas prastėja, daugėja senatimi besibaigiančių tyrimų dėl baudžiamosios atsakomybės, neužtikrinama, kad būtų kaupiami visi tyrimo duomenys, patys tyrimai nėra vykdomi pakankamai operatyviai. Ar pritariate tokioms išvadoms?

Aš pasakyčiau, kad pastaruosius 11 metų nuo Baudžiamojo proceso kodekso pakeitimų tas ikiteisminis tyrimas nuėjo ne ta linkme. Mes trimitavome ir kalbėjome, kad ikiteisminio tyrimo koncepcija, kuri buvo sukurta iki 2003 m., nepilnai ir neteisingai buvo įgyvendinta, neįvertinus žmogiškųjų išteklių perskirstymo, apie finansinius išteklius iš viso nebuvo kalbama. Tiesiog buvo formaliai įgyvendinta kažkieno sukurta koncepcija. Mūsų akimis, ji buvo nepasverta. Šunys loja, o karavanas toliau važiuoja. Niekas nieko tada nekeitė, visi kalbėjo apie tai, kad tai yra naujoviška sistema, kuri turi įsivažiuoti. Na, gal šiokie tokie patobulinimai buvo įvykę, tačiau, kalbant apie pagreitintą tyrimo procesą, tai tikrai jokio pagreitinto proceso mes nepajautėme. Kaip viskas vyko, taip iš principo ir vyksta. Vienintelis dalykas, kas įvyko nuo 2003 m., tai įgaliojimai ir visa valdymo ašis perėjo į prokuratūros rankas, ir tik tiek. Beje, sunaikintas vienas specializuotų policijos padalinių, tai yra tardymo padalinys. Mūsų akimis, tikrai procesas nepagreitėjo, ypatingai, kai kažkokie pasikeitimai vyksta prokuratūroje, nesuderinus su policija.

Ar tai reiškia, kad 2010 m. Seime priimtos, prezidentės Dalios Grybauskaitės taisytos Baudžiamojo proceso kodekso pataisos, kuriomis buvo į kodeksą įrašyti ikiteisminių tyrimų baigimo terminai, neatnešė jokios naudos?

Iš tiesų tai yra tik tam tikras grįžimas atgal. Visas darbo organizavimas iš principo yra likęs toks, koks buvo iki 2003 m. Net ir tie terminai yra būtent seno kodekso veikiančios sistemos dalis, taigi tos pataisos yra tik bandymas sustiprinti kontrolės mechanizmus. Tai buvo bandymas grįžti atgal, nors jau sistema yra suardyta. Čia jau yra desperatiškas mėtymasis.

O ką manote apie pastarųjų metų ikiteisminių tyrimų organizavimo efektyvumą, kokybę?

Jokių akivaizdžių pasikeitimų nėra. Mes štai dedame labai dideles viltis į elektroninius projektus e. policija, e. byla. Žinome, kad pačioje pradžioje galbūt strigs, lėtės, bet mes manome, kad procesus reikia atlikti su moderniomis technologijomis, juos kelti į virtualią erdvę. Kiek vėliau tyrimo procesai turėtų pagreitėti. Bet vėlgi, žiūrint, kiek metų tęsiasi tų idėjų įgyvendinimas, tai atrodo, kad viskas užsitęsė per ilgai. [...] Kol kas ženklaus pasikeitimo į gerąją pusę nepastebime.

Kokios, Jūsų manymu, yra esminės įsisenėjusių ikiteisminių tyrimų organizavimo Lietuvoje priežastys? Kur šuo pakastas?

Šuo pakastas mūsų mentalitete, nes [...] susidaro įspūdis, kad kiekviena institucija dirba savarankiškai ir atskirai, nėra bendro suvokimo apie visą procesą, nėra valstybinio, šeimyniško mąstymo, nes policija su savo problemomis gyvena, prokuratūra savo ataskaitas pateikia, kurios lyg ir panašios į policijos, teismai dar labiau pabrėžia savo nepriklausomumą, neva „atsikabinkite nuo mūsų”. Matosi antklodės tempimas į skirtingas puses.

Norėtųsi didesnio valstybinio mąstymo ir galbūt tas procesas kitaip klostytųsi. Aišku, vyksta bendradarbiavimas, bendri mokymai, bet to reikėtų daugiau, o ne vien tik formaliai užsidėti pliusiukus, kad buvo mokymai. Reikėtų analizės, kodėl pagreitintas procesas nevyksta greičiau. Pažiūrėkite ikiteisminio tyrimo medžiagą – kiek ten nereikalingų popieriukų surenkama. Prokurorai, teismai, nenorėdami įlįsti į įvairius registrus, reikalauja policijos papildomų duomenų. Kiekvienas nuo savęs stumia problemos sprendimą.

Ikiteisminis tyrimas dėl informacijos apie planuotus teisėsaugos veiksmus banko „Snoras” atžvilgiu nutekinimo dienraščiui „Lietuvos rytas” buvo pradėtas 2012 m. vasarį ir tęsiasi iki šiol. Kaip vertinate šio tyrimo spartą?

Labai sunku pakomentuoti, kodėl vienas ar kitas tyrimas užsitęsia. Čia, be abejo, reikia žiūrėti į prokuroro ir bylą tiriančio tyrėjo santykį, nes prokuroras planuoja, organizuoja ir sudaro planus arba patvirtina planus, kuriuos sudaro tyrėjas.

Vienoje vietoje tyrimas užsitęsia dėl to, kad reikia atlikti sudėtingas ekspertizes, kitu atveju reikalingas ilgas po atliktos kratos paimtų daiktų aprašymo procesas. Tai ypatingai būdinga ekonominėse bylose. Tai yra nežmoniškos procedūros, kurios tęsiasi ilgai ir nėra reikalingos. Užsienyje įrodymus atveža teisėjui, jis pamato ir viskas, o pas mus gi reikia dešimt kartų tą įrodymą vežioti visiems susipažinimui. Procesas yra apsunkintas, formalizuotas iki negalėjimo, nors kartais atrodo, kad užtektų kelių protingų žmonių – teisėjo, prokuroro, advokato, kaltinamojo – kurie susirinktų, pamatytų tą daiktą ir viskas būtų aišku. O mes darome formalius veiksmus, vežame įrodymus į kalėjimą, supažindiname žmogų su tūkstančio tomų byla, o jis tada ten tyčiojasi ir panašiai. Matome politines bylas, kurias galima užtęsti vien tenkinantis advokato paslaugomis. Prisikūrėme sau per daug procesų ir patys juose skęstame.

Daug kalbate apie per didelį ikiteisminių tyrimų formalizavimą. Pernai parlamente priimtos įstatymo pataisos, kuriomis Kalėjimų departamentui suteiktas kriminalinės žvalgybos institucijos statusas. Tokiu būtu buvo praplėstas minėto statuso institucijų sąrašas. Ar tokia kryptis galėtų padėti efektyviau organizuoti ikiteisminius tyrimus?

Tai yra vienas iš viso proceso sudėtinių dalių. Žvalgyba – pirma stadija, kada surenkama informacija, kada fiksuojami tam tikri veiklos momentai ir tada pradedamas baudžiamasis persekiojimas. Vieną stadijų pagerinus, be abejo, pasijaučia kokybės pokytis ir kitose stadijose, bet reikėtų kompleksiškai žiūrėti į visą procesą. Reikėtų analizės ne tik nuo nusikaltimo padarymo momento, o dar anksčiau, tai yra kalbėti apie nusikaltimų prevenciją. Ne į institucijas reikia žiūrėti, o procesą lengvinti.

Pradėjus ikiteisminį tyrimą Seimo nario atžvilgiu tolesni proceso veiksmai galimi tik parlamentui panaikinus jo teisinę neliečiamybę. Vis dėlto Seimo nariai ne visada nusprendžia panaikinti kolegų imunitetą ir ikiteisminiai tyrimai žlunga. Ar, Jūsų manymu, šiuo metu parlamentaro imunitetas vis dar yra reikalingas?

Tai yra valstybės ir tautos apsisprendimo reikalas. Jeigu nėra tautos iniciatyvos šitoje srityje, tai viena ar kita nuomonė nieko nepakeis. Mano nuomone, teisinis imunitetas normaliose demokratinėse šalyse turėtų būti, bet tik tam, kad tautos atstovas būtų apdraustas nuo politinių užsakymų jį sudoroti. Bet mūsų tauta kaip visada pasižymi „išmanumu” ir panaudoja tą imunitetą kitais tikslais, tai yra kriminalinių nusikaltimų pridengimui. Liūdna, kad šitas instrumentas naudojamas ne pagal paskirtį. Piliečiai, be abejo, turėtų išreikšti lūkestį, kad Seimo nariai nepiktnaudžiautų šita teise. Tai galima būtų padaryti per ateinančius Seimo rinkimus ar referendumo būdu. Manau, tik tokiais būdais galima Seimo narius išmokyti teisingai naudoti jiems duotus įrankius. Tikrai negalime sakyti, kad tam tikros socialinės grupės žeminimas, mėginimas priešintis policijai yra sukurptas specialiai Seimo nario kažkokiems politiniams įsitikinimams paneigti. Akivaizdu, kad tai yra smulki kriminalinė bylelė, kurioje teismas būtų priėmęs sprendimą, bet Seimas nusprendė atkeršyti teisėsaugai, nepanaikindamas parlamentaro imuniteto.

Kaip galvojate, ar Lietuvoje politikai apskritai dažnai kišasi į ikiteisminius tyrimus, į teisėsaugos darbą?

Aš sakyčiau, kad pakankamai dažnai, o neretai – ir labai dažnai. Be abejo, tai yra pats pigiausias ir populistiškiausias būdas greitai įtikti savo rinkėjams. Kai kurie politikai, mūsų akimis, naudoja politines strategijas, žaidžia tokiomis taisyklėmis, kad reikia labai smarkiai, o kartais ir nepagrįstai kritikuoti teisėsaugos institucijas.

Atvejai, kai, įvykus vienoms ar kitoms nelaimėms, ministrai puola generalinį komisarą ar kitą centrinės įstaigos vadovą ir reikalauja atsistatydinimo, yra politinės įtakos plėtimo dalis. Mano nuomone, įstatymai turėtų būti sureguliuoti taip, kad politikai į teisėsaugos institucijas kištųsi kuo mažiau. Galbūt reikėtų keisti mūsų teisėsaugos vadovų, kurie yra matomiausi, tai yra generalinis komisaras, generalinis prokuroras, skyrimo tvarką. Galbūt juos galėtų ne skirti, o rinkti ir padaryti tokiais nepriklausomais kaip teismai. Kodėl gi ne? Mes matėme, kai Vidaus reikalų ministerija atiduodama į mažytės partijos rankas, o tai padidina politinį spaudimą. Mes tą jaučiame akivaizdžiai viduje. Neseniai nuskambėję siūlymai atsistatydinti generaliniam policijos komisarui rodo mūsų sistemos silpnumą.

Geriausia būtų, kad teisėsaugos institucijų veiklą vertintų visuomenė. Pavyzdžiui, vienas vertinimo kriterijų galėtų būti pasitikėjimas. Jei policijos pasitikėjimas, tarkim, kristų, tai generalinis komisaras galėtų būti perrenkamas.

Teigiate, kad politikų įtaka teisėsaugai yra akivaizdi. Gal galėtumėte įvardyti teisėsaugos institucijas, kurių vadovams, politikai, Jūsų nuomone, daro didžiausią įtaką?

Sunku pasakyti, bet galime pažvelgti į pastarųjų metų tendencijas. Štai matėme įtakos didinimą Vidaus reikalų ministerijoje ir jos pavaldume esančiose institucijose. Vienas iš politinių įrankių, mūsų manymu, buvo asignavimų valdytojo statuso perdavimas į Vidaus reikalų ministeriją. Tik generalinio policijos komisaro skyrimo tvarkoje nustatyta kita procedūra išlaikė tą asignavimo valdytojo statusą ir šiandien galima būtų konstatuoti, kad jai yra mažiau daroma įtaka per finansinio paskirstymo prizmę. Likusios įstaigos liko tokio pinigų prašytojo vaidmeniu.

Dėkojame už pokalbį.