Pavyzdžiui, beveik visi kandidatai minėjo, kad jiems tapus Prezidentu, pareigūnų darbo užmokestis didėtų. Tačiau nepaaiškina, kokiomis priemonėmis tai bus padaryta, kur bus rastos papildomos lėšos. Tai ir leidžia teigti, kad teisėsaugos problemas kandidatai išmano labai paviršutiniškai. Kaip ir nutuokia apie būtinus sprendimus.

Ekonominis sunkmetis teisėsaugai smogė iš tiesų stipriai. Gal net neproporcingai stipriai - galėčiau teigti, kad statutiniai pareigūnai yra viena iš labiausiai nukentėjusių profesinių bendruomenių. Ukrainos krizė akivaizdžai parodo, kad visuomenė negali kliautis motyvaciją paradusiais pareigūnais. Jei panaši situacija susiklostytų  Lietuvoje, taip pat turėtume rimtų problemų.

Niekas iš kandidatų nekalba ir apie teisėsaugos sistemos efektyvumo didinimą. Štai, pavyzdžiui, Danijoje, kaip ir Lietuvoje, yra kiek daugiau nei 10 tūkst policininkų, o gyventojų - vos ne dvigubai daugiau. Ten sistema veikia puikiai: policininkų atlyginimai dideli, profesija geidžiama ir gerbiama, o viešojo saugumo lygis – vienas didžiausių pasaulyje. Kodėl? Nes sistema apgalvota ir sustyguota. Galėtume imti pavyzdį iš danų, tačiau vietoje to mūsų politikai užsiima kėdžių stumdymais, portfelių dalybomis, o ne esminiais darbais.

Kokių sprendimų pareigūnai galėtų tikėtis iš naujojo šalies vadovo?

Pradėkime nuo svarbiausių dabartinės Prezidentės darbų teisėsaugos srityje. Svarbiausi jos komandos darbų akcentai – vadovų rotacija, imuniteto padalinių sukūrimas ir veikla. Neneigsiu, tai svarbūs akcentai, tačiau įžvelgiu ir tam tikrų trūkumų.

Vadovų rotacija, kurios pagrindinis tikslas turėtų būti geros praktikos sklaida tarp atskirų teisėsaugos įstaigų ir padalinių, pas mus virto savotiška raganų medžioklės priemone.

Imuniteto padaliniai Lietuvoje turi tikrai daug darbo, tačiau tik todėl, kad neatlikti sisteminiai darbai: pareigūnai nesijaučia vertinami, todėl ieško išeičių, kurios ne visuomet būna legalios.

Šalies Prezidentą, pirmiausia suvokiu kaip nacionalinį lyderį, žmogų, galintį įkvėpti ir sutelkti dideliems darbams. Tačiau tam reikalingas situacijos, problemų, sprendimų suvokimas. Imkime tokias grėsmes kaip terorizmas ar kibernetinės atakos. Ar mūsų politikai, teisėsauga pasiruošę atremti tokius iššūkius? Ar kas nors tuo rūpinasi? Man atrodo, kad ne. Nėra sistemos, infrastruktūros, kuri reaguotų ir užtikrintų viešąjį saugumą.

Kokių pokyčių teisėsauga gali tikėtis po Prezidento rinkimų?

Sakyčiau, kad neturime tikėtis saldainių iš valdžios: sėkmės receptas yra mūsų pačių aktyvumas. Turime reikalauti iš renkamų politikų prioritetų, aiškios darbotvarkės, krypčių, o neturint rezultato – atsakomybės. Ir reikalauti jos galime įvairiausiais būdais - dialogu, diskusijomis, jei reikia – ir protesto akcijomis.

Per ilgą laiką mes jau aiškiai įvardijome pareigūnų bendruomenei skaudžiausias problemas, dabar telieka priimti sprendimus ir juos įgyvendinti. Norint pakelti viešojo saugumo lygį, visų pirma turime pasirūpinti sistemoje dirbančiais žmonėmis, ir tik tada mūsų statutiniai pareigūnai tinkamai atliks savo pareigas ir bus atsidavę savo darbui.

NPPSS informuoja, jog buvo susitikta su kandidatais į Prezidentus B. Rope, N. Puteikiu, A. Zuoku, A. Paulausku ir Z. Balčyčiu. Atsakymus raštu pateikti žadėjęs V. Tomaševskis, , pažado taip ir neįvykdė, o dabartinės Prezidentės D. Grybauskaitės patarėjai pateikė aptakiai suformuluotą į metinę ataskaitą panašų išrašą.

NPPSS informacija