Mūsų visuomenė yra pasidalinusi į kelias dalis: turime pareigingus piliečius ir nusikalstamo pasaulio atstovus. „Nusikalstamą pasaulį su savais įstatymais, arba antivisuomenę galime vadinti asocialia, nevisuomeniška gyventojų mase. Taigi jeigu tarnauji antivisuomenei – išduodi save ir visuomenę“, - aiškina V. Landsbergis.

Profesoriaus nuomone, valstybėje turime įvairias jėgos apraiškas: nuo įstatymą užtikrinančios ir teisinę visuomenę ginančios jėgos iki jėgos „įstatymo“, kitaip sakant, džiunglių įstatymų.

„Pačios jėgos struktūros turėtų dažnai prisiminti Aukščiausią Įstatymą, kuriame yra žodžiai „Neleisk mūsų gundyti“. Mat jėga – didžiulė pagunda įsijausti ir veikti pagal smurtininkų ir kvailių principą: „turi jėgos – tai proto nereikia“. Dar blogiau, jeigu nereikia žmoniškumo, nėra vidinio įstatymo „būk žmogus“, tuomet gali neva teisti ir bausti būdamas nebaudžiamas“, - sako V. Lansbergis.

Kalbėdamas apie jėgos struktūras, profesorius teigia, jog jos yra veikiamos įvairių išorinių jėgų, tarp jų ir nusikalstamų grupuočių. „Laikymasis įstatymų nėra toks svarbus kaip tai, kas tuos įstatymus kuria. Svarbu žinoti, ar įstatymas tikras, gimęs iš žmonių, visuomenės valios ar paremtas diktatūra. Kai deklaruojama įstatymo valdžia, svarbu žinoti, ar turimas galvoj tikras įstatymas, gimęs visuomenėje iš žmonių valios, ar tik valdovo „ukazas“, dar ir neribota represine jėga įgyvendinamas“, - aiškina V. Landsbergis.

Pasak jo, policininkas – visuomenės silpnųjų gynėjas ir teisingumo riteris, neapsvaigęs nuo savo jėgos. „Tai idealas, ne visai realybė, bet idealo siekti reikia“, - pripažįsta profesorius.

Šiandieniniai įvykiai Ukrainoje ir reali grėsmė kitoms valstybėms verčia susimąstyti ir apie mūsų – Lietuvos – išorinį bei vidinį saugumą. „Teoriškai gali taip atrodyti, jog valstybę gina kariuomenė, visuomenę gina policija. Kariuomenė gina nuo kitos valstybės agresijos ir prievartos. Policija gina nuo antivisuomenės: individualaus, grupinio smurtavimo ir organizuoto nusikalstamo pasaulio“, - svarsto V. Landsbergis.

Jis akcentuoja, jog daugelis struktūrų – Europos Sąjunga, Jungtinės tautos ir kitos – turi savo įstatymus, nurodymus, tačiau viskas gali būti labai laikina ir vieną dieną sugriūti. „Tikrovė šimtą kartų sudėtingesnė. Kas atrodė aišku ir nusistovėję – kokie yra demokratijų ir apskritai valstybių bendrabūvio pagrindai, gali griūti į visuotinį netikrumą – kur gyvenam ir kaip gyvensim. Visai nėra paprasta ir kas turėtų būti paprasta, pavyzdžiui, kariuomenės ir policijos uždaviniai ir pašaukimas“, - pabrėžia profesorius.

Kalbėdamas apie karinę agresiją, V. Landsbergis lygina Sausio 13-osios įvykius, kai viena prieš kitą stojo policija ir svetima kariuomenė, o civiliai tapo neginkluota kariuomene, ir Ukrainos patirtį, kur svetima kariuomenė be skiriamųjų ženklų apsimeta visuomenės grupe (vadinamieji „Žalieji putinėliai“, „titiuškos“, kriminalai).

„Čia lemia priešo atpažinimas ir apsisprendimas, kurioj tu pusėj. Atsitinka, kad ir kariuomenės daliniai pereina į priešo pusę. Pereina ir policija. Tačiau svarbu tai, jog Ukraina mūsų akyse tampa tauta ir valstybe. Žinoma, priešas mano priešingai, o pareigūnai, kurie pereina į priešo pusę, priima jo požiūrį: ana „ne valstybė“ tegul sau griūva. Tas pats ir santykyje su teroristais be skiriamųjų ženklų, nors visi žino, kas juos pasiuntė, ir su kriminalais, kurių tikslas užvaldyti ir engti“, - aiškina V. Landsbergis.

Vykdomi įvairūs propagandiniai veiksmai, policijos, kariuomenės struktūros pereina į priešingą – Rusijos – pusę ir kiti įvykiai, pasak jo, parodo, jog čia labai svarbu policijos, policijos pareigūnų pilietiškumas, apsisprendimas ginti visuomenę ir valstybę. „Samprata, jog kariuomenė gina valstybę, o policija – visuomenę, keičiasi. Policija dabar gina valstybę, kad apsaugotų visuomenę, tai matyti Ukrainoje“, - teigia profesorius.

NPPSS informacija