Minėta profesinės sąjungos narė – Rasa Bernatonytė – dirba FNTT Specialiųjų užduočių valdybos (SUV) Nusikalstamų veikų tyrimų skyriuje (NVTS) vyresniąja tyrėja. Profesinės sąjungos turimais duomenimis, prieš ją – ypač 2013 metais – buvo vykdomas psichologinis smurtas įvairiomis formomis: grasinimais, terorizavimu, žeminimu, asmeninių savybių ir kompetencijos menkinimu ir pan., siekiant suformuoti neigiamą FNTT vadovybės ir kolegų požiūrį į šią pareigūną ir priversti ją išeiti iš tarnybos.

Pavyzdžiui, 2012 m. pabaigoje dėl neaiškių priežasčių dingo jai skirtas laiškas, kuriuo buvo prašoma sumokėti 50 Lt baudą už pažeistas Kelių eismo taisykles. Todėl vėliau jai teko mokėti triskart didesnę sumą. Kai moteris bandė išsiaiškinti situaciją, tai, pasak jos, SUV vadovas Teisutis Milickis jai pareiškė, kad laišką ji esą gavusi iš savo tiesioginio viršininko NVTS vadovo Dariaus Noviko rankų ir jei ji tą neigs, jai bus tik blogiau. T. Milickio argumentas tokiam teiginiui buvo daugiau negu keistas: esą vadovas negali sakyti netiesos. Tad moterį jis tiesiogiai apkaltino melu. Tą pati jis, kaip teigiama, pasakęs ir FNTT vadovų – direktoriaus Kęstučio Jucevičiaus ir jo pavaduotojo Šarūno Rameikio – akivaizdoje, pristatydamas ją kaip nesąžiningą, kolegas šmeižiančią darbuotoją. Kaip teigia pati pareigūnė jai netgi tiesiai buvo pasakyta, jog ji nebegalinti dirbti FNTT. Reikia pastebėti, kad jos tiesioginis viršininkas Darius Novikas, kuris neva perdavė laišką, net nebuvo pakviestas į šį pokalbį. Savo atsakomajame rašte FNTT, švelniai tariant, ciniškai teigia, kad laiškas R. Bernatonytei buvo įteiktas. Ir baigta.

2013 m. gegužę R. Bernatonytės sūnus susilaužė ranką ir moteris pasiėmė nedarbingumo pažymėjimą. Turimais duomenimis, FNTT pasielgė gan keistokai, jei atmestume įtarimus, kad tyrėja buvo sąmoningai žlugdoma: pradėti rinkti duomenys apie ją pačią ir net apie jos sūnų. Poliklinikoje bei mokymo įstaigoje buvo aiškinamasi, ar berniukas lanko pamokas, kokia jo sveikatos būklė ir t.t.

R. Bernatonytė raštu kreipėsi į FNTT direktorių prašydama paaiškinti, kokiu pagrindu tokie duomenys buvo renkami. Jai buvo atsakyta, kad tyrimas jos atžvilgiu nebuvo atliekamas. O štai į jos pakartotinį raštą atsakymas jau buvo kitoks: esą buvo tikslinama informacija dėl nedarbingumo norint įsitikinti, ar tinkamai laikomasi teisės aktų. Tačiau atsakyme nebuvo nurodyta jokia priežastis, galėjusi sukelti įtarimų dėl jos nedarbingumo.

Iš karto po šio incidento R. Bernatonytei buvo liepta kasdien rašyti ir pateikti ataskaitas apie savo veiklą. Kaip priežastį jis nurodė atliekamą tarnybinį patikrinimą dėl tyrėjos esą kompetencijos stokos, neatliekamų tyrimo veiksmų – tokią savo išvadą pateikė jos tiesioginis viršininkas, jau minėtas D. Novikas, nors anksčiau dėl jos darbo jokių rimtesnių pastabų nebuvo pareikšta. Remiantis pirmosiomis ataskaitomis pareigūnai buvo nurodyta, kad jos darbas neintensyvus, o vėlesnės, turimais duomenimis, apskritai nebuvo vertinamos. Tris mėnesius R. Bernatonytė tuščiai gaišo laiką rašydama kasdienei ataskaitai, kas, žinoma, kenkė jos tiesioginiam darbui. Jai paprašius leidimo nutraukti ataskaitų rašymą T. Milickis liepė rašyti toliau ir po mėnesio atsiuntė išvadą, kurioje buvo pilna vien tik priekaištų ir kritikos.

Neapsikentusi tokio elgesio tyrėja perėjo į kitas, lygiavertes, pareigas. Tačiau prieš pat išeinant jai buvo pateiktas dar vienas „siurprizas“: tyrėjai viena pakopa sumažinta kvalifikacinė kategorija, dėl to jos atlyginimas sumažėjo dešimčia procentų.

Galima vardinti ir daugybę smulkesnių aspektų: pavyzdžiui, pareigūnei pradėjus tirti bylą ir į ją įsigilinus, byla buvo perduodama kitam tyrėjui, jai buvo pavedami skubūs darbai, kurie po to buvo atšaukiami, ji buvo barama už neįvykdymą pavedimų, kurių apskritai nebuvo gavusi ir t.t.

Vardinti galima, bet ar verta, jei FNTT atsiuntė trumputį raštą, kuriame teigiama, kad buvo atliktas „patikrinimas“ (koks – visiškai neaišku) ir nustatyta, kad visi minėti faktai nepasitvirtino.

Įdomu, kokiu būdu buvo nustatyta, kad „faktai nepasitvirtino“, jei tyrimas buvo atliktas per maksimaliai trumpą laiką – nepilną mėnesį – ir jame net nedalyvavo psichologai. Mobingas yra tokia smurto forma, kurios negali nustatyti policijos tyrėjas, prokuroras ar, pvz., apskritai koks nors techninis direktorius. Tai tegali padaryti psichologas.

Priminsime: mobingas apibrėžiamas kaip intensyvus, ilgai trunkantis (ne rečiau kaip kartą per savaitę ir ne trumpiau kaip šešis mėnesius trunkantys puolimai) psichologinis terorizavimas, kuriam būdinga priekabiavimas, bauginimai, žeminimas, diskriminacija, engimas, gąsdinimas, ignoravimas ir net agresija. Tai apgalvotas tikslingas, pasikartojantis ir sistemingas vadovo ar kolegos neetiškas elgesys darbovietėje, siekiant auka pasirinktą bendradarbį parodyti menkesnį, nereikšmingą, nekompetentingą. Apie formas galima ir nepasakoti: kokių metodų griebiamasi pirštu prikišamai rodo tyrėjos R. Bernatonytės pavyzdys. Tačiau galutinis mobingo tikslas – išstumti engiamą asmenį iš kolektyvo ar organizacijos.

Mobingas susideda iš penkių fazių: kyla konfliktas; konfliktas eskaluojamas; intensyvėja puolimai; įtraukiamas vadovas, auka kolegų akyse tampa isteriška, psichiškai ir emociškai nestabili ir pan.; galiausiai – išėjimas iš darbo ar savo, ar darbdavio valia.

Psichologė Milda Astrauskaitė teigia, kad situacija dėl mobingo Lietuvoje yra tikrai sudėtinga. Pasak jos, kelti klausimą dėl baudžiamosios atsakomybės galima tik dėl konkrečių priežasčių, lyties diskriminavimo, seksualinio priekabiavimo ir pan. Tokius dalykus kaip patyčios ar psichologinis terorizavimas teisme labai sunku įrodyti. Jos manymu, tokiais dalykai galbūt turi užsiimti Lygių teisių kontrolieriaus tarnyba. Tačiau šios tarnybos atstovas tokią nuostatą paneigė. Jis paaiškino, jog yra konkrečiai įvardinta, kokius atvejus tiria lygių galimybių kontrolierius: kai yra diskriminacija dėl amžiaus, lyties, rasės, religijos ir pan. Pasak jo, dėl psichologinio smurto labiau derėtų kreiptis į policiją. Tačiau policijai, kaip ir teismui, reikia įrodymų: liudytojų, SMS žinučių, telefonų išklotinių ar ko panašaus. Kaip minėta, surinkti tokius įrodymus labai sunku. Todėl dauguma mobingą kenčiančių žmonių dažniausiai tiesiog niekur negali gauti pagalbos.  Pasak specialistų, vienam pasipriešinti tokiam reiškiniui yra per sunku. Pagalbą gali suteikti psichologai – konsultantai. Yra organizacijų, vykdančių streso ir mobingo bei konfliktų sprendimo mokymo programas. Lietuvoje yra vykdoma ES informacinė kompanija „Už įvairovę. Prieš diskriminavimą“. Jos siekis – garantuoti lygias galimybes ir saugumą darbe. Komisijos internetinis adresas www.lygybe.lrs.lt, telefonas 5 26 127 40.

„Kai psichologinis smurtas įsiveši organizacijoje, jį paprastai jau darosi sunku net identifikuoti, išsiaiškinti, iš kur tas konfliktas kilo. „Bet aš manau, kad už tai turi būti atsakingas vadovas. Tokiais atvejais reikia tikrinti, ar jis stebėjo situaciją, ar apskritai ją žinojo ir ką padarė, kad išsiaiškinti abiejų pusių požiūrį ir santykius. Žodžiu, kiek jis stengėsi, kad to nebūtų“, - sakė psichologė.

Tokiai nuomonei pritaria ir Nacionalinio profesinių sąjungų susivienijimo pirmininkas Vladimiras Banel. „Kai viršininkas nekompetentingas, tai ir įvyksta tokie dalykai. Jei jam trūksta kompetencijos jis negali valdyti situacijos, o savo neveikimu jis ne tik toleruoja, bet ir skatina savo pavaldinius taip elgtis“, - sakė jis.

Primisime, kad minėtu atveju nepanašu, kad FNTT vadovas Kęstutis Jucevičius ėmėsi kokių nors priemonių taisyti esamą padėtį ar bent jau ją ištirti gavus profesinės sąjungos signalą, kai konfliktas jau buvo pasiekęs apogėjų. Bent taip atrodo iš jo pasirašyto rašto. Pasak NPPSS teisininkės Dovilės Mikučionytės, profesinė sąjunga veikiausiai kreipsis su skundu į Vidaus reikalų ministeriją dėl jai pavaldžios tarnybos bei jos vadovo veiksmų.

„Tokių dalykų jokiu būdu negalima toleruoti: nei paties psichologinio smurto, nei tokio vadovo elgesio“, - sakė Vladimiras Banel.

Lina Vyšniauskienė