Visą parą budinčių ugniagesių ištikimos žmonos, ypač tų, kurie arčiau gyvena, neretai atneša didvyriškiems savo vyrams šilto maisto. Tikros rūpintojėlės. Tad galite įsivaizduoti, kaip įniršo viena tokia rūpintojėlė, kai jai atnešus karštus pietus, jos vyro kolega lyg tarp kitko mestelėjo: „Klausyk, Vincai (vardas pakeistas), kaip čia yra? Vakar tau pietus viena nešė, šiandien – kita? Tai kiek tu jų turi?“. Kilęs po to šeimyninis skandalas, ako, vos neprivedė iki skyrybų. Vargšui pokštautojui teko strimgalviais lėkti pas iki širdies gelmių įskaudintą žmoną ir dievažytis, kad nieko panašaus nebuvo.

Sklinda gandai, kad kažkam nevykusiai pajuokavus dėl meilės reikalų, buvo išbildinti vienos priešgaisrinės tarnybos langai ir pokšto aukai teko juos įstatyti. Tačiau galbūt tai tikrai tik gandai, nejau ugniagesių moterys tokios aršios?

Ugniagesiai turi tradiciją po pirmo gaisro krikštyti naujokus. O kaip galima krikštyti ugniagesius? Tik vandeniu! Užgesinus gaisrą naujokas nuo galvos iki kojų apliejamas iš žarnos. Tačiau, atsiradus išmaniesiems telefonams, „seniai“ ėmė krapštyti pakaušį: sugadinsi vandeniu tokį išmanųjį, tai paskui patiems teks už jį ir sumokėti. Tačiau norint rasti išeitį – vienas juokas. Dabar procedūra vyksta taip. Užgesinus gaisrą prie naujoko prieina vienas iš komandos ir nekalčiausiu veidu paprašo leisti paskambinti, mat, jo paties telefonas esą išsikrovęs. O jau atėmus iš žmogaus telefoną – laistyk jį kiek širdis geidžia. 

Apskritai, apipiltas vandeniu joks ugniagesys neturi teisės įsižeisti. Nesvarbu, kokioje vietoje ir kokiomis aplinkybėmis tai padaryta. Pasak vieno, tarnyboje „dantis praėdusio“ pareigūno, išėjus iš pastato parūkyti pirmiausia reikėtų apsidairyti, ar ant stogo netupi koks pokštininkas su vandens kibiru. Nes parūkymas lengvai gali virsti dušu.

Kai kurie ugniagesių pokštai silpnesnių nervų žmogui gali net ir širdies priepuolį sukelti. Kartą „Bitė“ paskelbė akciją – pareigūnams nemokamai dovanojo telefonus. Suprantama, „Bitė“ ne Kalėdų Senis, tad visiems norintiems telefonų neužteko. Buvo sumanyta traukti burtus. Ir atsitik tu man taip – kaip sakoma, kiaulystės dėsnis – pareigūnas, kuris turėjo įsigijęs vieną „Bitės“ kortelę, pateko tarp laimingųjų, o turėjęs net penkias – liko nieko nepešęs. Nelaimėlis visą dieną bėgiojo iš paskos laimingajam ir inkštė: atiduok man telefoną, atiduok telefoną... sako, jis įkyrėjo ne tik kaulijimo objektui, bet ir visiems aplinkiniams.

Įsivaizduokite, ką po visos dienos kaulijimo turėjo jauti telefono laimėtas. Bet didžiausias isurprizas jo laukė priešaky. Vakare, kol nėbuvo oškvietių, jis sumanė nusnausti. Vos ja įėjus į apytasį kambarėlį nui kušetės pakilo balta šmėkla su dalgiu ant peties ir kiiai sušvokštė: "Atiduok telefoną...". Pokštininkas pasiskolino dalgį, kuriuo ugniagesiai apsišienaudavo teritoriją.

Ugniagesiai savo "pokstais" sugeba baimės įvaryti ne tik kolegoms, bet ir gelbėjamesiems. Kartą buvo gautas pranešimas, kad merginai spaudžiant gerokai išdraskytą lifto mygtuką jame įstrigo pirštas. Ištraukti niekaip nepavyksta. Narsūs vyrai puolė pagalbon į spąstus įkliuvusiai moteriai. Vos atvykus komandos viršininkas įsakė įjungti pjovimo aparatą ir nutaisęs nuožmią veido išraišką suriko: "Pjauk!". Vargšė auka susmuko apalpusi: ji nesuabejojo, kad sprendžiant iš ryžtingų gelbėtojų veidų ji tuoj neteks piršto. Beje, krisdama ji pirštą ištraukė pati, tad gelbėjimo misija, galima sakyti, buvo sėkminga. 

Ugniagesių gelbėtojų profesinė sąjunga