Pačią profesinės sąjungos idėją S. Džiautui iškėlė tuomet priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo tarnyboje dispečere dirbusi Marina Dejeva. Ji turėjo pažįstamų tuomet jau veikusiose geležinkeliečių profesinėse sąjungose, tad ir pasakė: o kodėl ir ugniagesiai negali tokios turėti. Pasitaręs su geležinkeliečių vadovais S. Džiautas sukvietė bendraminčius į pirmąjį posėdį. „Susirinko vilniečiai iš trečios, šeštos ir antros komandos. Aš tada dirbau trečiojoje, tad natūralu, kad iš jos atėjo daugiausia žmonių – mano bičiulių. Susirinko iš viso trisdešimt žmonių“, - pasakojo Saulius. Su geležinkeliečių pagalba buvo parenti įstatai ir naujoji organizacija oficialiai įregistruota.

Šiek tiek ironiška buvo ir tai, jog taip jau sutapo, kad naujoji organizacija buvo įsteigta Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento (PAGD) vadovas Danielius Bučinskas tuo metu atostogavo. Tik grįžęs po atostogų jis sužinojo apie kažkokį įtartiną pavaldinių rezgamą sąmokslą ir tuoj pat išsikvietė S. Džiautą „ant kilimėlio“.

Šiam teko gerokai pavargti įrodinėjant, kad profesinė sąjunga neketina „griauti valdžios pamatų“, o atvirkščiai – nori kuo begalėdama padėti tiek darbuotojams, tiek darbdaviams. Simboliška, kad tik susikūrusi organizacija sukėlė tokius negerus įtarimus valdžios galvose. Simboliška todėl, kad ir su dabartiniu vadovu – generolu Remigijumi Baniuliu dialogas rezgasi labai sunkiai ir į profesinę sąjungą departamento vadovybė gerokai šnairuoja. Kurdamas tą organizaciją net neįtariau, ką teks nuveikti, kokius kryžiaus kelius nueiti derybose su darbdaviu“, - dabar sako Saulius.

S. Džiautas bei jo bendraminčiai tikėjosi tiesiog teikti profesinės sąjungos nariams pagalbą, kada jos prireiks, be to, organizuoti bendrus renginius, žodžiu, draugauti. Tačiau tais pačiais – 1999 – metais tikrovė pasirodė beesanti kur kas rimtesnė. Jau 1999 metams ugniagesiams, o kartu ir policijai, prasidėjo „blogieji laikai“, kaip juos vadina Saulius. Nors apie sunkmetį tuomet nebuvo nė kalbos, tačiau buvo nuspręsta atimti pareigūnams kai kurias privilegijas, pavyzdžiui, nemokamą važiavimą miesto transportu ir kai kurias kitas.

Tuomet profesinės sąjungos pirmą kartą pasirodė, kad jos yra sukurtos ne tik dovanėlėms dalinti ir spartakiadas rengti. Ugniagesių profesinė sąjunga, tuomet jau turėjusi apie 150 narių, susitarusi su policijos pareigūnais suorganizavo savo pirmąjį – ir tiems laikams tikrai skaitlingą – protesto mitingą. Eitynėse Gedimino prospektu dalyvavo apie pusantro šimto ugniagesių ir trys ar keturi šimtai policininkų. „Kai kurias privilegijas mums pavyko atsikovoti ir būtent mitingas buvo tas lūžis, privertęs suprasti, koks gi iš tiesų yra profesinių sąjungų vaidmuo“, - sakė S. Džiautas.

Netrukus po to profesinė sąjunga rimtai susikibo su vadovybe. Konfliktas kilo dėl to, kad buvo nuspręsta keisti naktinių ugniagesių budėjimų apmokėjimo tvarką. Kaip žinoma, už naktinį darbą pareigūnams priklauso priedas. Tačiau vadovybės nuomone, jei nėra iškvietimų ir ugniagesiai tiesiog snaudžia savo kambarėlyje, jokių priedų mokėti nereikia. S. Džiautas tuomet gal pirmą kartą buvo toks atžarus. „Pasakiau jiems, kad jei mes tik miegam, o ne budim, tai tegu leidžia žmoną atsivesti, kad būtų šeimyniška aplinka“, - juokiasi Saulius.

Ugniagesiai kreipėsi į teismą. Buvo pateikta apie 150 skundų – į teismą kreipėsi visi profsąjungiečiai. Tačiau jiems teko skaudžiai nusivilti. Abu teismus – ir pirmos instancijos, ir Vilniaus apskrities vyriausiajame administraciniame teisme – profesinė sąjunga pralaimėjo. Tuomet įvyko tai, kas nėra labai garbinga, bet, deja, įprasta: pabūgę sugadinti santykius su darbdaviais, nusivylę, kad nepavyko įrodyti savo tiesos profesinę sąjungą paliko maždaug pusė jos narių.

Tačiau prasidėjusio proceso jau nebebuvo galima sustabdyti. S. Džiautas dėl tos pačios priežasties vėl kreipėsi į teismą. Vienas. „Teisiškai tai buvo įmanoma padaryti. Ankstesni mūsų samdyti teisininkai buvo šiek tiek ne taip surašę motyvus, padarę kitokių procesinių klaidų“, - paaiškino S. Džiautas. Po dvejus su puse trukusio teismų maratono jis bylą laimėjo. Viso bylinėjimasis dėl apmokėjimų už naktinius budėjimus užtruko trejus su pusę metų. Tačiau taip sunkiai pasiekta pergalė iš karto davė savo vaisius. Iš karto po to pareigūnai ėmė stoti į profesinę sąjungą. Ypač gausiai, ko ir buvo galima tikėtis, stojo vykstantieji į iškvietimus, tie, kurių apmokėjimas ir taip vienas mažiausių, o jį buvo dar sumažinę atimdami tuos grašius už naktinį darbą. Jie pamatė, kad profesinė sąjunga – reali jėga, galinti apginti jų teises.

Kartu su kitomis valstybės tarnautojų profesinėmis sąjungomis buvo iškovota dar viena pergalė: įstaigoje trūkstant lėšų buvo taikoma indeksacija ir tokiu būdu mažinamas atlyginimas. Kai kuriose įstaigose pareigūnai negaudavo net iki 30 proc. savo uždirbto atlyginimo per mėnesį. Profesinių sąjungų, kurios kreipėsi į teismą, dėka šie įsiskolinimai vėliau buvo išmokėti net ir ne profesinių sąjungų nariams.

Vis dėlto vienu pagrindinių laimėjimų S. Džiautas laiko tai, kad profesinės sąjungos dėka buvo indeksuotas bazinis atlyginimo dydis: nuo 475 iki 490 litų. „Jei to nebūtų pavykę padaryti. 2008-aisiais, per visuotinį atlyginimų mažinimą, būti kirpę atlyginimus nuo 475 litų ir žmonės būtų dar labiau nukentėję“, - sakė S. Džiautas. Tačiau kokių tik priemonių neteko griebtis, norint tai pasiekti. Profsąjungos vadovai tiesiogine to žodžio prasme graibstė politikus už atlapų. „Net Seime prie tualetų sėdėjo, Seimo narius gaudėm“, - juokdamasis prisimena Saulius.

Profesinės sąjungos dėka buvo panaikinta praktika bausti pareigūną už tarnybinio pažymėjimo praradimą. Praktiškai visuomet už tai buvo baudžiama griežtu papeikimu, kuris, kaip žinia, tiek karjerai, tiek atlyginimui anaiptol nėra dovanėlė. Viskas gal būtų suprantama, jei pažymėjimą ugniagesys „pražaidė“ kur nors pasilinksminimo įstaigoje ar tiesiog žioplai pametė. Tačiau griežtus papeikimus gaudavo ir tie, iš kurių juos pavogė ir tai buvo užfiksuota policijoje. Pasak S. Džiauto, buvo net atvejis, kai pareigūnas buvo užpultas, sumuštas, iš jo pagrobta piniginė su dokumentais, tačiau net ir tuomet jam buvo pareikštas griežtas papeikimas.

Jis prisimena visokiausius profesinės sąjungos veiklos etapus. Pavyzdžiui, profesinės sąjungos lėšomis jos nariai buvo apdrausti nuo nelaimingų atsitikimų nedarbo metu. Darbo metu jie, žinoma, draudžiami valstybės lėšomis, tačiau dabar žmonės gaudavo išmokas ir šiaip kur susižaloję. Deja, šią praktiką profesinei sąjungai teko nutraukti: nelaimingų atsitikimų pasirodė esą nemažai ir draudimo bendrovė pareikalavo didesnių įnašų, kurių profesinė sąjunga mokėti nebeišgalėjo.

Vienas skaudžiausių atvejų buvo, kai vienu vieninteliu parašu buvo nubrauktas ilgas ir sunkus profesinės sąjungos ne vienerių metų darbas. Profesinė sąjunga ilgai stengėsi pasiekti, kad nestatutinių departamento darbuotojų teisės būtų sulygintos su statutinių pareigūnų. Įstatymo pakeitimai dėl to buvo ne tik parengti, bet jau ir priimti Seime, tačiau nežinia kokių jėgų įtakotas – o galima neabejoti, kad tokios jėgos buvo – prezidentas Valdas Adamkus jas vetavo.

Šiuo metu UGPS vienija 460 narių. Tačiau senuosius laikus, kai ji tik kūrėsi, S. Džiautas prisimena su nostalgija. „Mes visi tuomet buvome draugai, bičiuliai, pažįstami. Viską darydavome kartu, net vaikų vardus kiekvieno žinojom. Dabar to nebėra“, - sako Saulius, kuris prisipažino ketinantis netrukus trauktis iš pirmininko pareigų – tiek iš profesinės sąjungos, tiek iš susivienijimo. „Dirbau penkiolika metų. Laikas leisti dirbti kitiems, kurie, tikiu, dirbs gal net geriau už mane – manau, tikrai geriau, jie jaunesni, veržlesni, labiau supranta šių dienų aktualijas, darbo metodus. Be to, gali būti, kad kažkokia profesinės sąjungos veikla stringa dar ir dėl to, kad mano asmeniškai santykiai su departamento vadovybe toli gražu nėra geriausi. O būti kliūtimi tai organizacijai, kurią tiek metų kūriau, tikrai nenoriu ir negaliu“, - sakė S. Džiautas.