Pagalba
4500
narių
6
organizacijos
Pagalba
V. Banel: susitarimo dėl bazinio atlygio didinimo 1,71 euro vieta - šiukšliadėžėje
2018-10-19

Vladimir Banel, Nacionalinio pareigūnų profesinių sąjungų susivienijimo pirmininko, komentaras

 

Šią savaitę Lietuvoje įvyko neregėta situacija: vietinės profesinės sąjungos buvo politikų viešai išbartos už menkas ambicijas ir silpną darbuotojų interesų atstovavimą. Turiu mintyje Seimo nario Tomo Tomilino mintis apie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (SADM) bei kelių profesinių sąjungų Nacionalinę kolektyvinę sutartį, pagal kurią kitais metais biudžetinių įstaigų darbuotojų pareiginės algos bazinis dydis augs ne pilnais 2 eurais. Priminsiu, jog T. Tomilinas, vertindamas pasiektą susitarimą, pasakė, jog nors profesinės sąjungos ir išsiderėjo kelias naujas garantijas, pavyzdžiui papildomas poilsio dienas, didesnių ir ambicingesnių reikalavimų jos net ir nekėlė, o tiesiog pasitenkino minimaliais laimėjimais.

 

Sutikite, situacija ne visai tipinė. Juk dažniausiai profesinės sąjungos remia prie sienos politikus, reikalaudamos pokyčių, papildomo finansavimo vienai ar kitai sričiai, pagaliau daugiau derybinių galių. Panašių pavyzdžių pastaruoju metu apstu ir Lietuvoje: nuolatos girdime apie savo problemas bandančius spręsti pareigūnus, mokytojus, gydytojus, kultūros darbuotojus.

 

Ir visgi šioje konkrečioje pareiginės algos bazinio dydžio didinimo istorijoje aš turiu sutikti su ponu Tomilinu: nacionalinių profesinių sąjungų atstovai ir derybininkai į savo darbą derybose pažiūrėjo atsainiai, o gal net išdavė darbuotojų ir tarnautojų interesus. Galiu iliustruoti tai paprastais skaičiais. Mokytojų, gydytojų, pareigūnų profesiniai judėjimai deda visas pastangas, kad šių profesijų atstovams darbo užmokestis kitais metais didėtų bent 70 ar 100 eurų. Ir, dirbant kryptingai, šios pastangos dažnai sunokina vaisių. Todėl nacionalinių profesinių sąjungų džiaugsmas, jog kitais metais bazinis darbo užmokestis valstybės tarnautojams didės 1 euru ir 71 centu, atrodo, sakyčiau, labiau nei infantiliai.

 

Ši situacija atskleidžia mums dar skaudesnę tiesą: stiprių nacionalinių profesinių sąjungos Lietuvoje vis dar nėra. Tokių, kurių balsas būtų girdimas ir gerbiamas, o ne tokių, kuriomis tiesiog būtų prisidengiama rengiant ir priimant kažkam naudingus susitarimus.

 

Baisu ir tai, kad situacija iš esmės nepasikeitė per visą dešimtmetį. Puikiai prisimenu 2009 metų pavasarį, kuomet Nacionalinio pareigūnų profesinių sąjungų susivienijimo pakviesti pareigūnai prie Vyriausybės ne tik kelioms minutės nusiavė batus, bet ir įvairiomis kitomis priemonėmis be gailesčio spaudė tuometinę Vyriausybę. Ir mums pavyko: buvo suvaldyti planuojami pareigūnų atleidimai, o pareigūnų darbo užmokesčio fondui padidinti politikai rado beveik 10 milijonų litų. Tuo pačiu metu kitų profesinių sąjungų - nacionalinių - elgesys buvo analogiškas dabartiniam: su politikais buvo pasirašomi niekiniai ir darbuotojų teises pažeidžiantys susitarimai.

 

Tokia situacija netenkina nieko. Politikų, nes stiprios profesinės sąjungos ir socialinis dialogas yra būtini tvariam ekonomikos augimui ir šalies piliečių gerovei. Paprastiems darbuotojams, nes rūpintis jų interesais kartu yra efektyviau. Galiausiai verslui, nes tik derybose su stipriais ir lygiaverčiais partneriais, šiuo atveju profesinėmis sąjungomis, galima atrasti efektyviausius ir Lietuvą į priekį vedančius sprendimus.

 

Bet kokie pasvarstymai yra tušti, jei juos baigiant neužduodamas klausimas „Ką daryti toliau?”. Atsakymas į jį nėra paprastas ir vienareikšmis. Visų pirma, ilguoju laikotarpiu, aktyviau ir greičiau turi keistis pačios profesinės sąjungos. Pirmąją kregždė turbūt galima vadinti šiemet įvykius vadovybės pasikeitimus Lietuvos profesinių sąjungų konfederacijoje (LPSK). Visgi liaudies išmintis byloja, kad viena kregždė - dar ne pavasaris. Be to, LPSK vairą į savo rankas perėmusios Ingos Ruginienės, manau, tikrai laukia nelengva kova su organizacijoje vis dar tvirtas pozicijas turinčia senąja gvardija. Derybos dėl Nacionalinės kolektyvinės sutarties yra puiki to iliustracija.

 

Prisidėti prie profesinių sąjungų stiprėjimo turi ir valstybė. Teigiamų postūmių šioje srityje pastaruoju metu lyg ir randasi (kalbu, pavyzdžiui, apie GPM įstatymo pataisas, leidžiantis gyventojams skirti paramą profesinėms sąjungoms), tačiau kelią jos skinasi vis dar labai sunkiai. Jau nekalbant apie dar drąsesnes mintis, kad valstybė kompensuotų gyventojams narystės profesiniuose judėjimuose mokestį.

 

O koks turėtų būti SADM ir kelių profesinių sąjungų pasiekto susitarimo didinti bazinį darbo užmokesčio dydį nepilnais 2 eurais likimas? Paprastas - jis turi keliauti į šiukšlę dėžę. O tada prie derybų stalo politikai ir profesinės sąjungos (tikros) turi sėsti iš naujo. Tam, kad būtų rastas darbuotojų interesus iš tiesų atitinkantis sprendimas. Kuris ypač aktualus artėjant naujosios redakcijos Valstybės tarnybos įstatymo įsigaliojimui.

 

Vidmanto Balkūno/15min nuotr. 

Ar esate vienos iš NPPSS organizacijų narys?