Pernai Vilniaus rinktinėje gauta 30 skundų dėl netinkamo pareigūnų elgesio. Pradėti šeši tarnybiniai patikrinimai, iš kurių pasitvirtino vos vienas. „Čia dėl pareigūno nelengvo charakterio taip atsitiko. Darbas sunkus, darbe nuolatinė įtampa, pasakė kas žodį grubesnį, jis ir atrėžė“, - aiškino V. Mačaitis.

Tarnybinį patikrinimą pernai iškentęs vienas Vilniaus rinktinės pasienietis pasakojo, kad jausmas tikrai nėra malonus. Nors pareigūnas jautėsi visiškai nekaltas, kas vėliau ir buvo pripažinta, vis dėlto nuolatinė patikrinimo metu patiriama įtampa tikrai neprisidėjo prie to, kad jis kuo geriau atliktų savo darbą.

Incidentas įvyko pernai rugpjūčio mėnesį Medininkų poste. Iš Baltarusijos grįžtančių 15 žmonių grupė sieną turėjo kirsti pėsčiomis. Lietuvos pusėje jau laukė jų paimti atvykęs transportas. Konfliktas kilo todėl, kad pasieniečiai, pamatę, jog grupė eina važiuojamąja kelio dalimi, liepė jiems sieną kirsti specialiu pėstiesiems skirtu praėjimu. Kai kurie iš grupės buvo tuo nepatenkinti, esą pasieniečiai prie jų kabinėjasi, jiems nurodinėja. Jie pareikalavo pasisakyti pareigūnų vardus pavardes. Minėtas pareigūnas nurodė savo ženklelio numerį ir jį parodė, tačiau ant jo ne tik buvo rėkiama, incidentą sukėlę vyrai dar bandė ir filmuoti ar fotografuoti tarnybinėse patalpose, kas yra griežtai draudžiama.

Visų detalių pasakoti tikrai neverta, tačiau netrukus į rinktinę atkeliavo neva nukentėjusiųjų skundas, kuris nepasitvirtino.

Pasak V. Mačaičio atvykusiųjų prie sienos nepasitenkinimą sukelia kelios priežastys. Tačiau jas pašalinti turi ir gali tikrai ne VSAT. VSAT pareigūnas tiesiog tenka patirti nepelnytas nuoskaudas ne dėl jų kaltės. Daugiausia skundų atkeliauja būtent iš Medininkų posto. Skundžiasi beveik visuomet atvykstantieji iš Baltarusijos, Europos Sąjungos piliečių skundų nepasitaiko. 

Kaip vieną pagrindinių priežasčių V. Mačaitis įvardijo netinkamą posto infrastruktūrą. Pravažiavimui skirtas vos siauras kaklelis. Eismo juostų, tiesa, daug, tačiau darbo vietų neįrengta. Penkias eismo juostas aptarnauja tik trys pasieniečiai, kai, pasak rinktinės vado, jų turėtų būti mažiausiai dešimt.

Eiles susidaro ne tik dėl šios priežasties. Atvykstančius Baltarusius jų pasieniečiai praleidžia greitai, tačiau Lietuvos pusėje jis kruopščiai tikrinami – per duomenų bazes ir pan. Tai užima nemažai laiko, todėl visiems tenka laukti. Be to, baltarusiai žmones su mažais vaikais praleidžia be eilės, o pas mus tokia praktika netaikoma. Štai ir nusidriekia didžiulės eilės.

Infrastruktūrą turėtų tvarkyti Pasienio kontrolės punktų direkcija, bet, kaip sako V. Mačaitis, net ir ją sutvarkius problema nebūtų išspręsta. Tiesiog rintinėje nėra tiek pareigūnų. „Jų ir norėdami nepririnktume, jaunio tarpe šis darbas nepopuliarus. Priežastys, manau, visiems žinomos“, - sakė V. Mačaitis.

Kol tokia padėtis, keleivių skundų neišvengsi, tačiau reikia pasistengti mažiau traumuoti pareigūnus, kuriems ir taip tenka didžiulis fizinis ir emocinis krūvis. V. Mačaitis rinktinės vadu dirba nuo 2012 m. lapkričio. „Girdėjau, kad tada tarnybiniai patikrinimai buvo pradedami po kiekvieno skundo. Mes manome, kad geriau apsieiti be jų. Tą patį tikslą galima pasiekti ir kitomis priemonėmis, o pareigūną reikia užstoti ir ginti. Tada jie ir poste jausis drąsiau, žinodami, kad jie ginami. Nuo to visiems mums tik geriau“, - sakė Vilniaus rinktinės vadas.

Vladimir Banel

Nacionalinio pareigūnų profesinių sąjungų susivienijimo ir Lietuvos pasienio pareigūnų profesinės sąjungos pirmininkas

„Situacija Vilniaus rinktinėje žinoma ne vienam vadui ir net ne vienam buvusiam ir, žinoma, esamam ministrui ar kito lygio politikui, nes tokia padėtis egzistuoja jau gerą dešimtmetį. Anksčiau, beje, ji buvo dar kurioziškesnė: buvo tapę itin populiaru, jei tik vykstančiajam per postą kas nors nepatikdavo, ne rašyti skundą, kaip turėtų būti, bet tiesiog paskambinti telefonu. Taip buvo kreipiamasi net i politikus, o pastarieji savo ruožtu imdavosi „spręsti problemą“ politikuodami, ir, žinoma, ieškodami kaltųjų – tiek pareigūno, tiek jo vadovų. Pastarieji neva prastai organizuoja tarnybą, nekontroliuoja pavaldinių elgesio, nesistengia mažinti eilių pasienio kontrolės punkte. Tokia situacija ne tik neskatina rinktis pareigūno profesiją, smukdo motyvaciją, bet ir „užgesina“ žmogų, kuris arba traukiasi iš tarnybos, arba tiesiog be entuziazmo ir ugnelės akyse automatiškai atlieka savo pareigas.

Reikia atkreipti dėmesį, kad pareigūnui labai svarbu, ar vadovai nenuleidžia rankų, ar tiesiog abejingai stebi situaciją ir niekuo nepadeda. Gaila, bet tokių atvejų iki šiol tebėra nemažai, todėl, jei pareigūnas nesulaukia paramos bei pagalbos savo įstaigoje, jam visuomet į pagalbą ateina profesinė sąjunga.

Kalbant apie paminėtą atvejį, galiu išskirti keletą problemų, apie kurias kalbėjo ir Vilniaus rinktinės vadas. Viena jų - nesutvarkyta infrastruktūra, kita - personalo trūkumas. Beje, sunkmečiu ir po jo būtent iš Vilniaus rinktinės pasitraukė daugiausia pasieniečių, o naujai ateinantys čia irgi neužsibūna. Tai rimtas perspėjimas tiek VSAT vadovybei, tiek vadovams, atsakingiems už personalo sritį, tiek politikams: menki atlyginimai, prastas aprūpinimas, skaidrios karjeros galimybės, socialinių garantijų ir kt. nebuvimas ateityje atneš tik dar daugiau žalos, o išorinę ES sieną vargu ar galima bus laikyti/vadinti apsaugota bei kontroliuojama.“