Lietuvoje dažnai kalbame apie būtinybę stiprinti vidaus saugumą. Viešojoje erdvėje girdime, kad pareigūnų trūkumas tampa vis didesniu iššūkiu, kad regionuose sunku pritraukti naujų darbuotojų, o valstybė turi būti pasirengusi reaguoti į kintančias grėsmes. Tačiau kai ateina laikas priimti konkrečius sprendimus, paaiškėja, kad gražūs žodžiai ne visada virsta realiais veiksmais.
Tai puikiai iliustruoja Vyriausybės išvada dėl Vidaus tarnybos statuto 65 straipsnio pakeitimo projekto, kuriuo buvo siūloma sudaryti palankesnes sąlygas tarnybos vietovėje nuosavo būsto neturintiems ir tarnybiniais butais neaprūpintiems vidaus tarnybos sistemos pareigūnams. Vyriausybė aiškiai pripažįsta šio tikslo svarbą, tačiau pačiam įstatymo projektui nepritaria, nes jo įgyvendinimui reikėtų papildomų valstybės biudžeto lėšų.
Iš esmės tai reiškia vieną dalyką – problema pripažįstama, tačiau jos spręsti nesiryžtama.
Šiandien niekas nebesiginčija, kad pareigūnų trūkumas yra viena didžiausių vidaus tarnybos sistemos problemų. Dalis pareigūnų kasdien važiuoja dešimtis ar net šimtus kilometrų į tarnybos vietą, nes tiesiog negali įsigyti ar išsinuomoti būsto ten, kur jo reikia. Kiti apskritai atsisako darbo pasiūlymų dėl gyvenamosios vietos klausimo. Todėl būsto kompensavimo priemonės nėra socialinė privilegija. Tai – personalo pritraukimo ir išlaikymo priemonė.
Jeigu valstybė siekia stiprinti policiją, sienos apsaugą, priešgaisrinę gelbėjimo tarnybą ar kitas vidaus tarnybos institucijas, ji privalo sudaryti sąlygas pareigūnams dirbti ten, kur jų reikia labiausiai. Priešingu atveju deklaracijos apie vidaus saugumo stiprinimą taip ir lieka tik tuščiomis deklaracijomis.
Dažnai girdime argumentą, kad naujos priemonės kainuoja. Tačiau retai klausiama, kiek kainuoja jų nebuvimas. Kiek valstybei kainuoja neužpildyti etatai? Kiek kainuoja nuolatiniai pareigūnų viršvalandžiai? Kiek kainuoja patyrusių pareigūnų pasitraukimas iš tarnybos? Kiek kainuoja situacija, kai dėl darbuotojų stokos mažėja gyventojams teikiamų paslaugų prieinamumas arba ilgėja reagavimo laikas?
Įdomu ir tai, kad derinant Vyriausybės nutarimo projektą Finansų ministerija informavo, jog pastabų ir siūlymų jam neturi. Todėl natūraliai norisi paklausti: kas priėmė politinį sprendimą nepritarti projektui? Kuo remiantis buvo nuspręsta, kad ši investicija nėra prioritetinė? Kodėl pripažintas poreikis taip ir nevirto konkrečiu sprendimu? Atsakymų į šiuos klausimus nusipelno ne tik pareigūnai, bet ir visuomenė.
Šiandien geopolitinė situacija verčia vis daugiau kalbėti apie valstybės atsparumą ir pasirengimą įvairioms grėsmėms. Tačiau jokios strategijos neveiks be žmonių, kurie kasdien užtikrina visuomenės saugumą. Investicijos į pareigūnus nėra išlaidos. Tai – investicijos į valstybės gebėjimą apsaugoti savo žmones. Todėl diskusija dėl butpinigių neturėtų apsiriboti vien būsto nuomos kompensavimu. Ji iš tiesų yra diskusija apie tai, kokią vietą valstybės prioritetų sąraše užima vidaus saugumas ir jį užtikrinantys žmonės.
Nacionalinis pareigūnų profesinių sąjungų susivienijimas laikosi nuoseklios pozicijos – jeigu valstybė pripažįsta problemą, ji turi ieškoti būdų ją spręsti, o ne apsiriboti vien pritarimu pačiai idėjai. Todėl tikimės, kad diskusija dėl pareigūnų būsto sąlygų tuo nesibaigs. Esame pasirengę kartu su Vidaus reikalų ministerija, Finansų ministerija, Seimo nariais ir Vyriausybe ieškoti realių sprendimų, kaip sukurti veiksmingą ir finansiškai pagrįstą būsto rėmimo modelį. Ir kuo ilgiau sprendimai bus atidedami, tuo didesnę kainą už tai mokės ne tik pareigūnai, bet ir visa valstybė.
