Ineta Kursevičienė, NPPSS ir LPDPS pirmininkė
7,5 proc. atlyginimų augimas – toks valstybės atsakas tiems, kurie kasdien prisiima atsakomybę už Lietuvos žmonių saugumą. Tačiau kas nutiks, kai Tėvynės labui tarnauti iš pašaukimo nebeužteks?
Lietuvos Respublikos prezidentas Gitanas Nausėda pagaliau pasisakė dėl statutinių pareigūnų darbo užmokesčio ir jų tarnybų finansavimo. Tačiau jo pozicija kelia rimtų klausimų dėl valstybės saugumo ir požiūrio į žmones, nuo kurių kasdien priklauso Lietuvos gyventojų saugumas.
Šalies vadovas pakartojo, kad 2027 metais statutinių pareigūnų ir kitų viešojo sektoriaus darbuotojų atlyginimai vidutiniškai turėtų didėti apie 7,5 proc., o spartesnis augimas didintų valstybės biudžeto deficitą.
Tačiau kyla esminis klausimas: ar tikrai 7,5 proc. yra riba, kurios valstybė negali peržengti, ar tiesiog riba, ties kuria politikams patogiausia sustoti?
Pareigūnų bendruomenė jau ne vienerius metus kalba apie nekonkurencingą darbo užmokestį, personalo trūkumą, augantį darbo krūvį ir būtinybę užtikrinti tvarų statutinių tarnybų finansavimą. Tai nėra vien profesinis nepasitenkinimas. Tai klausimai apie valstybės gebėjimą užtikrinti viešąją tvarką, reaguoti į grėsmes ir apsaugoti savo žmones.
Vidaus saugumas nėra antrarūšis. Prezidentas, kaip valstybės vadovas ir vyriausiasis ginkluotųjų pajėgų vadas, negali valstybės saugumo vertinti vien per išorės grėsmių ir krašto apsaugos finansavimo prizmę. Stipri kariuomenė yra būtina, tačiau ji nepakeičia policijos pareigūno, ugniagesio gelbėtojo, pasieniečio ar kitų statutinių pareigūnų darbo.
Valstybė negali būti saugi tik savo sienomis. Ji turi būti saugi ir savo viduje.
Todėl kyla pagrįstas klausimas: kodėl, kalbant apie pareigūnų atlyginimus, pirmiausia akcentuojama galima žala biudžetui, o ne rizika, kurią valstybei kelia nepakankamas investavimas į žmones, užtikrinančius jos vidaus saugumą?
Biudžeto deficitas yra svarbus ekonominis rodiklis. Tačiau lygiai taip pat svarbu įvertinti, kiek kainuoja patyrusių pareigūnų praradimas, naujų darbuotojų pritraukimo sunkumai, nepakankamas tarnybų pajėgumas ir mažėjantis pasitikėjimas valstybe.
Ar valstybė tikrai sutaupys, jeigu šiandien atsisakys investuoti į tuos, kurių pagalbos jai gali prireikti jau rytoj?
Kodėl vieniems darbuotojams keliami atlyginimai yra investicija, o pareigūnams, tai biudžeto rizika?
Viešojo sektoriaus darbuotojų atlyginimų didinimas neturėtų virsti skirtingų profesijų supriešinimu. Mokytojai, medikai, socialiniai darbuotojai, pareigūnai ir kiti valstybės žmonės atlieka skirtingas, tačiau visuomenei būtinas funkcijas.
Niekas nesiginčija, kad mokytojams reikia mokėti daugiau. Niekas neturėtų ginčytis ir dėl to, kad valstybė privalo tinkamai atlyginti pareigūnams, kurių darbas susijęs su padidinta rizika, atsakomybe, pamaininiu darbo režimu ir pareiga reaguoti net tada, kai kiti ilsisi.
Todėl pareigūnų reikalavimas nėra privilegija kitų profesijų sąskaita. Tai reikalavimas, kad jų atsakomybė ir darbo sąlygos būtų vertinamos rimtai.
Prezidentas turėtų ne sudaryti įspūdį, kad didesnis atlyginimų augimas vienai darbuotojų grupei kelia grėsmę valstybės finansams, o padėti ieškoti sprendimų, kurie užtikrintų sąžiningą ir tvarų viso viešojo sektoriaus finansavimą.
O kas bus tada, kai Tėvynės labui tarnauti iš pašaukimo nebeužteks?
Pareigūnų pareiga tarnauti valstybei nėra begalinis pasiaukojimo šaltinis, kuriuo politikai gali naudotis vengdami priimti sudėtingus sprendimus. Pašaukimas negali apmokėti sąskaitų, išlaikyti šeimų ar kompensuoti metų metus trunkančio nepakankamo tarnybų finansavimo.
Todėl prezidentui Gitanui Nausėdai norisi užduoti labai konkretų klausimą: ką darysite tada, kai pareigūnai, šiandien dar tarnaujantys iš pareigos, atsakomybės ir meilės Tėvynei, paprasčiausiai nebegalės sau leisti toliau tarnauti?
Kai patyrę pareigūnai pasirinks darbus, kuriuose jų atsakomybė bus vertinama adekvačiai, o jauni žmonės nebesirinks tarnybos, kas užtikrins Lietuvos žmonių saugumą? Kas stos į jų vietą? Ir ar tuomet valstybės biudžeto deficitas vis dar bus svarbiausias argumentas?
Negalima nuolat kreiptis į pareigūnų pareigą, lojalumą ir pasiaukojimą, bet iš valstybės pusės siūlyti tik tiek, kiek patogu biudžeto skaičiuoklėje. Tėvynės labui tarnaujama iš pašaukimo, tačiau valstybė negali tikėtis, kad pašaukimas pakeis teisingą atlygį ir orias darbo sąlygas.
Prezidente, pareigūnai savo pareigą valstybei supranta. Klausimas ar valstybė supranta savo pareigą jiems?
Vien pasakyti, kad atlyginimai augs, nepakanka. Svarbu, ar tas augimas leis išlaikyti patyrusius pareigūnus, pritraukti naujų darbuotojų ir užtikrinti, kad tarnybos galėtų tinkamai vykdyti joms pavestas funkcijas.
Todėl raginame prezidentą Gitaną Nausėdą neapsiriboti biudžeto deficito rizikos akcentavimu ir aiškiai atsakyti:
Ar 7,5 proc. atlyginimų augimas yra pakankamas, kad būtų sprendžiamos ilgalaikės statutinių tarnybų personalo ir darbo užmokesčio problemos?
Kokių konkrečių veiksmų Prezidentas imsis, kad vidaus saugumas būtų vertinamas kaip neatsiejama nacionalinio saugumo dalis?
Kaip bus užtikrintas nuoseklus pareigūnų darbo užmokesčio augimas ateinančiais metais, o ne vienkartiniai sprendimai pagal tuo metu esančias biudžeto galimybes?
Pareigūnai neprašo išimčių iš valstybės finansinės atsakomybės. Jie reikalauja, kad valstybė prisiimtų atsakomybę ir už jų darbo sąlygas, tarnybų pajėgumą bei Lietuvos žmonių saugumą.
Prezidente, pareigūnai kasdien prisiima atsakomybę už valstybę. Atėjo laikas valstybei prisiimti atsakomybę už pareigūnus.
Vidaus saugumas negali būti finansuojamas principu „kiek liks“. O pareigūnų kantrybė negali tapti patogia biudžeto eilute.
