Pagalba
2800
narių
6
organizacijos
Pagalba
S. Džiautas: ką daryti, kad policijos pareigūnus liautųsi persekioti tragedijos? 
2022-10-19

Fizinių normatyvų laikymas policijoje virsta tragedijomis. Spalio pradžioje netekome kolegos Šiauliuose, vakar gi po normatyvų reanimacijoje atsidūrė Telšių policijos pareigūnas. Tragiškiausios baigties Telšiuose išvengti pavyko. Tačiau šie besikartojantys atvejai yra labai rimtas signalas. Kurio policijos vadovybė, deja, kol kas negirdi. 

 

Policijos generalinis komisaras Renatas Požėla po tragedijos Šiauliuose nurodė laikinai stabdyti normatyvų laikymą. Suprask, dėl visko kalti yra jie. Tačiau tokius pat normatyvus laiko ir kiti pareigūnai - ugniagesiai gelbėtojai, pasieniečiai. Galbūt tai, kad tenai nėra panašių tragedijų, tėra laimingas atsitiktinumas. O gal tai kaip tik signalizuoja, kad policijos sistema chroniškai serga? 

 

Taip, policijos fizinio pasirengimo vertinimo, pareigūnų sveikatos priežiūros sistemų efektyviomis pavadinti tikrai negalima. Tačiau turime pripažinti ir tai: eilinio policijos pareigūno padėtis sistemoje yra nepavydėtina ar net tragiška tikrai ne dėl šių sistemų ydų ar per aukštų normatyvų. Galbūt galima kalbėti apie nepakankamą policininkų fizinį pasirengimą, Covid-19 pandemijos įtaką jam. Visgi tikrosios šių tragedijų priežastys, mano galva, yra daug gilesnės.

 

Fiziniai normatyvai tik apnuogino problemas. Tokias kaip darbo krūviai, mikroklimatas tarnyboje ir čia patiriamas stresas, skylėta sveikatos priežiūros sistema. Visa ko esmė yra žmogiškumas, kurį pas mus dažniausiai nugali biurokratinis lojalumas, lyderystės nebuvimas, vadovų krizė. 

 

Policijos pareigūnų darbo krūviai, ypač reagavimo ir veiklos padalinių, yra milžiniški, o atlygio sistema - nemotyvuojanti, iškreipta, verčianti pareigūnų imtis papildomų veiklų. Be to, dėl sistemą paliekančių pareigūnų skaičiaus augimo, tie darbo krūviai tik didės. Ir tikrai sparčiau nei pareigūnų darbo užmokestis. Be to, sistemoje veikiantis darbo kokybės kontrolės mechanizmas yra toks įvairialypis ir painus, kad eilinis policininkas didžiąją savo laiko ir energijos dalį turi skirti ne realiam darbui, o „atsimušinėjimui“ nuo kontrolierių.

 

Sistemoje veikia iškreipta, neefektyvi, neaiški eilinių metinių ir neeilinių vertinimų sistema, mažai kuo susijusi su vertinamųjų realiais pasiekimais. Šie vertinimai dažniausiai tiesiogiai priklauso nuo vadinamojo iškreipto lojalumo kriterijaus, kuomet kiekvienas sraigtelis turi žinoti jį sukiojančios rankos gaurų spalvą ir švelnumą. Daug klausimų kelia ir abejotino skaidrumo atrankos į įvairaus lygmens pareigas, ypač baiminantis profesinių sąjungų atstovų dalyvavimo jose.

 

Psichologinis mikroklimatas daugumoje kolektyvų yra prastas, o atliekami mikroklimato tyrimai yra formalūs, neefektyvūs, visiškai nieko nekeičiantys. Galiausiai, jie ir jų duomenų interpretavimas dažnu atveju tampa dar vienu įrankiu subtiliau ar grubiau psichologiškai smurtaujančiai įvairaus lygio vadovybei. Prie geresnio mikroklimato neprisideda ir tai, kad komunikacija tarp skirtingų sistemos lygmenų policijos tikrai nėra efektyvi.

 

Apibendrinant galima pasakyti, kad policija iki šiol murgdosi vadinamosios „pernavinės universalaus pareigūno reformos“ purve. Ir visos šios tragedijos, kurias išgyvena eiliniai pareigūnai, jų artimieji ir kolegos, yra šios reformos pasekmė. Kuomet aiškią struktūrą, karjeros pokyčių, mokymosi, atlygio ir kitas tvarkas turėjusi sistema buvo visiškai sunaikinta ir paversta į beformį keistą nykstantį darinį.

 

Ką daryti, kad tokios tragiškos situacijos policijos sistemoje netaptų kasdienybe? Keisti sistemą, įsiklausyti į bendruomenės lūkesčius ir eilinių pareigūnų nuomonę. Suprantama, užtikrinti reikiamą sistemos finansavimą. Tam, kad jau kitais metais būtų lėšų Vidaus reikalų ministerijos įstaigų pirminės ir vidurinės grandžių pareigūnų sukomplektavimui, nes iki dabar numatytų standartų šiuo metu gerokai trūksta ne tik policininkų, bet ir pasieniečių, ugniagesių gelbėtojų.

 

Taip pat būtina kelti pareigūnų darbo užmokestį bent jau iki ribos vidurkio, kurį numato Vidaus tarnybos statutas. Pavyzdžiui, jei 13 grupės pareigūno darbo užmokesčio koeficientas yra 5,4-11,5 ribose, šios pareigybės pareigūnų koeficiento vidurkis turi būti ne mažesnis nei 8.

 

Galiausiai, visose sistemos lygmenyse turi būti gerinamas psichologinis klimatas. Ne tuščiais tyrimais, banaliomis kalbomis ir pažadais. O tik tikrais ir rezultatyviais darbais. Tam, kad sistemoje klestintis mąstymas „Aš ir Jūs” pasikeistų į požiūrį „Mes”.

 

Saulius Džiautas, Nacionalinio pareigūnų profesinių sąjungų susivienijimo pirmininkas

 

***

 

D. Umbraso/LRT nuotrauka.

Ar esate vienos iš NPPSS organizacijų narys?