Pastaraisiais metais pasikeitusi saugumo situacija Europoje vis labiau trina ribą tarp valstybės gynybos ir vidaus saugumo. Estijos policijos profesinės sąjungos pirmininkė Enel Kuiv sako, kad stipriai valstybei šiandien reikia ne tik stiprios kariuomenės, bet ir policijos, pasienio bei gelbėjimo tarnybų. Jos nuomone, Baltijos šalims verta žengti dar toliau – svarstyti apie bendrų vidaus saugumo pajėgumų ir kompetencijų kūrimą.
– Kaip pasikeitusi saugumo situacija Europoje paveikė Estijos vidaus saugumo sistemą?
– Iš esmės pasikeitė pats grėsmių pobūdis. Šiandien daug dėmesio turime skirti hibridinėms atakoms, informaciniam karui, kritinės infrastruktūros apsaugai ir priešiškos įtakos operacijoms. Vidaus saugumą vis labiau veikia išorinės grėsmės, todėl riba tarp jo ir nacionalinės gynybos tampa vis mažiau aiški.
Tai keičia ir policijos darbą. Turime nuolat atnaujinti pareigūnų žinias bei kompetencijas, stipriname pajėgumus kovoti su kibernetiniais nusikaltimais, ekstremizmu ir terorizmu, daug dėmesio skiriame pasirengimui krizėms.
– Baltijos valstybės daug investuoja į krašto apsaugą. Ar pakankamai dėmesio tenka vidaus saugumui?
– Investicijos į gynybą yra būtinos, tačiau nacionalinį saugumą turime vertinti kaip vientisą sistemą. Vidaus saugumas nėra alternatyva investicijoms į gynybą – tai būtina jų prielaida.
Saugi valstybė reiškia ne tik stiprias ginkluotąsias pajėgas, bet ir stiprią policiją, pasienio apsaugą, priešgaisrinę gelbėjimo tarnybą, veiksmingą krizių valdymą bei gyvybiškai svarbių paslaugų tęstinumą. Jei krizės metu visuomenė negalės normaliai funkcionuoti, negalėsime visiškai išnaudoti ir karinės gynybos pajėgumų.
Estijoje šiuos klausimus nuolat aptariame ir su Vidaus reikalų ministerija. Profesinių sąjungų dalyvavimą sprendžiant darbo užmokesčio, darbo sąlygų, finansavimo bei rengiant darbuotojų interesus liečiančius teisės aktus numato socialinės partnerystės susitarimas. Manome, kad toks dialogas padeda stiprinti visą vidaus saugumo sistemą.
– Baltijos šalys ir Lenkija susiduria su panašiomis grėsmėmis. Kur dar galėtume stiprinti bendradarbiavimą?
– Vidaus saugumo srityje bendradarbiavimas vystėsi lėčiau nei gynybos. Manau, jau galėtume galvoti ne tik apie keitimąsi informacija ar bendrus projektus, bet ir apie labiau integruotą bendradarbiavimą bei bendrų pajėgumų kūrimą.
Nebūtinai kiekviena valstybė turi dubliuoti visas specializuotas kompetencijas – dalį jų galėtume plėtoti kartu. Tarptautinis nusikalstamumas, hibridinės grėsmės ir kibernetinės atakos nepaiso valstybių sienų, todėl reikia bendro situacijos suvokimo, bendrų pajėgumų ir koordinuotų veiksmų.
– Kokią svarbiausią žinutę perduotumėte politikams?
– Tvirčiausias vidaus saugumo pagrindas yra ne technologijos ar infrastruktūra, o žmonės. Policijos pareigūnai, pasieniečiai, gelbėtojai ir kiti darbuotojai savo žiniomis, kompetencija ir atsidavimu kasdien užtikrina visuomenės saugumą. Todėl mūsų pajėgumai pirmiausia priklauso nuo to, kaip gebame šiuos žmones vertinti, ugdyti ir palaikyti.
