Ineta Kursevičienė, Nacionalinio pareigūnų profesinių sąjungų susivienijimo pirmininkė
Pareigūnų bendruomenė savo lūkesčius, susijusius su darbo užmokesčiu, yra išsakiusi ne kartą ir ne du: atlygio startas privalo būti ne mažesnis nei 1,5 tūkst. eurų „į rankas“. Toliau – nuoseklus ir prognozuojamas visų grandžių pareigūnų darbo užmokesčio didėjimas. Be to, mūsų valstybė pagaliau turi išspręsti ir kitas problemas, neprisidedančias prie ilgalaikės tarnybos skatinimo. Kalbu, pavyzdžiui, apie kelionės išlaidų kompensavimą, būsto garantijas, pareigūnų pensijų sistemą. Negalima pamiršti ir nestatutinių darbuotojų bei valstybės tarnautojų, kurie metų metus lieka tokių sprendimų paraštėse.
Nacionalinis pareigūnų profesinių sąjungų susivienijimas (NPPSS) šiuos klausimus kelia ne pirmus metus. Būta daug diskusijų, pažadų, darbo grupių ir skaičiavimų. Dabar atėjo metas konkretiems sprendimams.
Juolab, pačios statutinės įstaigos savo finansinius poreikius yra suskaičiavusios ir pateikusios. Vyriausybė juos žino. NPPSS negina institucijų biudžetų – mes atstovaujame jose dirbantiems žmonėms. Ir sakome labai paprastai: įsisenėjusių problemų nebegalima spręsti visiems padalijant po truputį.
Žinome, kad šiandien susitinka premjeras ir vidaus reikalų ministras. Iš šio susitikimo ir tikimės labai konkretaus susitarimo.
Vidaus reikalų ministras šiandien turi visas priežastis už savo sritį kovoti principingai. Kautis už policininkus, pasieniečius, ugniagesius, viešojo saugumo pareigūnus, valstybės tarnautojus ir darbuotojus. Ne parnešti į statutines įstaigas tiek pinigų, kiek liko patenkinus kitus poreikius, o pasiekti sprendimus, kurių sistemai ir jos žmonėms iš tikrųjų reikia.
Premjerui tenka atsakomybė užtikrinti, kad šie klausimai taptų Vyriausybės prioritetu. Vidaus saugumas yra neatsiejama valstybės saugumo, atsparumo ir pasirengimo gynybai dalis. Todėl jo finansavimas taip pat turi būti prioritetu.
Be to, sprendžiant šiuos klausimus mes reikalaujame tikro socialinio dialogo, o ne jo imitacijos. NPPSS, kaip pareigūnų bendruomenės atstovas, privalo būtiprie derybų stalo tuomet, kai sprendimai priimami, o ne tuomet, kai viskas jau nutarta. Mes atstovaujame žmonėms, kuriuos šie sprendimai palies tiesiogiai, žinome jų lūkesčius ir problemas, todėl esame pasirengę ne tik kelti reikalavimus, bet ir kartu ieškoti sprendimų.
Todėl po premjero ir ministro susitikimo mes laukiame atsakymų į tris labai konkrečius klausimus: kas bus padaryta? Kiek pinigų tam bus skirta? Nuo kada žmonės pajus pokyčius?
Mes savo poziciją išsakėme. Institucijos savo poreikius suskaičiavo. Dabar Vyriausybės eilė priimti sprendimus.
